captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Kojala. Ukrainos ateitis sprendžiasi nebe Donbase

Lygiai prieš metus, 2015-ųjų vasario 12-ąją, pasiektas įžymusis Minsko Antrasis susitarimas. Ukrainos, Rusijos, Vokietijos bei Prancūzijos lyderių pasirašytas dokumentas turėjo bent iš dalies atkurti stabilumą Rytų Ukrainoje. 
T. Vinicko (DELFI) nuotr.
T. Vinicko (DELFI) nuotr.

Praėjus metams galime konstatuoti, jog pasitvirtino skeptikų prognozės – susitarimas netapo taikos šaukliu. Pakanka vien fakto, kad jis turėjo būti įgyvendintas dar iki praėjusių metų pabaigos, tačiau, nepavykus to padaryti, pratęstas dar keliems mėnesiams. Būtų sunku įsivaizduoti, kad tai buvo paskutinis atidėjimas – nors formalios paliaubos apslopino susirėmimų skaičių, jie tęsėsi visus metus, o strateginės reikšmės susitarimo punktai netapo realybe. Pasikeitė tik tai, kad iki šių dienų vykstantys kruvini mūšiai sulaukia daug mažiau pasaulio žiniasklaidos, susikoncentravusios į įvykius Sirijoje, dėmesio.

Tiesa, kitokio scenarijaus tikėtis buvo sunku, mat kariaujančios pusės taip niekada ir nesutarė dėl kertinių dokumento nuostatų. Vakarai tikėjosi, jog bus nutraukti karo veiksmai, o kovojančios pusės sės prie politinių derybų stalo. Bet kokiu būdu turi vykti politinis procesas, jei nesutariama, kurie dokumento punktai turi būti įgyvendinami pirmiausiai? Pavyzdžiui, konstitucinė Ukrainos reforma, kuri suteiktų daugiau galios regionams, ar kone dešimtadalį šalies teritorijos kontroliuojančių separatistų nusiginklavimas? Rinkimai Donecke ir Luhanske ar sienos tarp Rusijos ir Ukrainos, kuri iki šiol „kiaura“, kontrolės atstatymas?

Ukrainos įsitikinimu, laikinai okupuotoje teritorijoje vietos rinkimai gali įvykti tik tuomet, kai ten bus atkurta reali Ukrainos valdžios kontrolė, o tebesantys priešo kariniai daliniai atsitrauks. Taip pat, padedant tarptautiniams stebėtojams, turi būti atkurta Rusijos ir Ukrainos pasienio kontrolė. Tuo metu Kremlius kryptingai siekia dviejų tikslų: įteisinti ginkluotą prorusišką pseudovaldžią Rytų Ukrainoje bei suteikti jai pakankamai politinių galių. Kitaip tariant, Donecko ir Luhansko lyderiais patvirtinti asmenis, kurių daugelis yra Rusijos piliečiai ir „Rusiškojo pasaulio“ ideologijos nešėjai. Tam įvykus, Rytų Ukraina formaliai sugrįžtų Kijevui. Bet tuo pačiu visa Ukraina ilgam taptų Rusijai lojalaus regiono įkaite ir galėtų pamiršti ambiciją tapti NATO ar ES nare. Tad Minsko susitarimas galėtų veikti tik tada, jei Rusija sutiktų geranoriškai atsitraukti arba Ukraina atsidurtų ant valstybingumo sunykinimo ribos nusileisdama Kremliaus reikalavimams. Nei vienas, nei kitas scenarijus neatrodo tikėtinas.

Tiesa, reikia pripažinti, kad susitarimo pasirašymo metu Ukraina nelabai turėjo kitos išeities – Rusijos remiami separatistai tuomet skynėsi kelią pirmyn, o dezorganizuota ukrainiečių kariuomenė negalėjo jai deramai pasipriešinti. Todėl Ukraina bent jau laimėjo laiko, per kurį sugebėjo sustiprinti kariuomenę, atkurti stabilumą likusioje šalies dalyje bei pradėti būtinas politines reformas.

Netgi galima teigti, kad šiandien didysis mūšis dėl Ukrainos ateities nebevyksta Rytų Ukrainoje. Taip, Doneckas ir Luhanskas išlieka karštuoju karo tašku; taip, Minsko susitarimo ateitis kabo ant plauko; taip, Rusijos sutelkti daliniai atrodo gąsdinančiai. Tačiau Ukraina gali išsivaduoti iš Kremliaus žabangų tik vienu būdu: sugriaudama oligarchinę-korupcinę sistemą, įtvirtindama skaidrias politines taisykles bei tapdama pilnaverte demokratija.

Ši užduotis teko postmaidano koalicijai su prezidentu Petro Porošenka ir premjeru Arsenijumi Jaceniuku priešakyje. Jie žadėjo įgyvendinti tiek politiškai, tiek ekonomiškai brangiai kainuosiančias reformas. Politikai suvokė, kad revoliucijos ir karo įaudrinti ukrainiečiai yra pasirengę pakentėti, jei tik matys šviesą tunelio gale. Deja, bet šiame fronte buvo patirti keli skaudūs pralaimėjimai, kurių skambiausias – Ekonomikos ministro Aivaro Abromavičiaus pasitraukimas. Korupcinių ryšių nesuteptas lietuvis turėjo simbolizuoti realius pokyčius. Bet atsistatydindamas jis pareiškė, kad daro tai būtent dėl patirto spaudimo žlugdyti reformas.

Kai Vasario 16-ąją Lietuva švęs nepriklausomybės atkūrimo dieną, Ukrainos vyriausybė pristatys per metus pasiektus rezultatus. Tikėtina, kad trijų ketvirtadalių ukrainiečių neigiamai vertinamas premjeras A. Jaceniukas turės trauktis, o jį pretenduos pakeisti Michailas Saakašvilis. Gali įvykti ir pirmalaikiai parlamento rinkimai, į kuriuos jau taikosi populistinės partijos. 

Prasidėjusi politinė suirutė kelia grėsmę viltingam lūkesčiui, kad Ukraina – tai Maidano transformacijos sėkmės istorija, kritiniu metu sugebėjusi reformuotis bei tapti europietiška valstybe. Bet viltis dar nežlugo, nes jau įsitikinome, kad Ukrainos tauta – ori bei nepasiduodanti jokios krizės akivaizdoje. Šiandien tas susitelkimas ir vėl reikalingas kaip niekad anksčiau.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...