captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Ką reiškia būti amerikiečiu, prancūzu, lietuviu?

Šiomis dienomis norisi kalbėti apie meilę. Juk visi esame, buvome ar norėtume būti įsimylėjėliais, tad gal ir nepraeiname negirdomis pro vasario 14-ąją, Valentino dieną. O jei esame lietuviai, tai tikrai mums šį tą reiškia Vasario 16-oji. Tik – ką? Ką tai reiškia mylėti Lietuvą? 
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Jei atsakysime, kad jei norime mylėti Lietuvą, reikia būti geru lietuviu, tuo tik nustumtume klausimą toliau: o kas gi tai yra – geras lietuvis?

Prieš kurį laiką svetainėje „American Conservative“ teko skaityti straipsnį apie tai, ką reiškia būti amerikiečiu. Jo autorius filosofas Ianas Marcus Corbinas teigė, jog būti amerikiečiu reiškia „pritarti mažam sąrašui filosofinių teiginių apie laisvės, lygybės, kapitalizmo, demokratijos gėrį.

Tai tie teiginiai, kuriuos Thomas Jeffersonas šauniai 1776-ųjų vasarą paskelbė kaip savaime suprantamus. Dabar juos savaime aiškiais laiko visas Vakarų pasaulis ir daugelis kitų šalių užjūry.

Jeigu tu pasiryžti tuos teiginius priimti ir dar išmokti kiek angliškai, esi kviečiamas atsidaryti krautuvėlę, siųsti vaikus į geras mokyklas ir įsijungti į didžiąsias amerikietiškas laimės gaudynes kartu su mumis visais“, – rašė I. M. Corbinas ir tęsė:

„Bet tai dar ne viskas. Visa tai darydamas, esi laisvas pasilikti tuo, kuo buvai ligi šiol: gali praktikuoti savo įprastą tikėjimą, kalbėti savo gimtąja kalba, kiek tik nori švęsti savo tradicines šventes ir taip toliau, visą laiką būdamas tikru amerikiečiu.

Palyginus su tradiciškesne tautine valstybe – sakykim, Prancūzija – Amerika atrodo kaip kažkoks keistas sociologinis eksperimentas. Bent jau nuo 1789-ųjų Prancūzijos tapatybė, kaip ir Jungtinių Amerikos Valstijų, sukosi apie tam tikrus Apšvietos principus: laisvė, lygybė, brolybė.

Tačiau – ir tai svarbiausia – Prancūzijos tapatybę lemia ir bendra biologinė kilmė, kalba, istorija, literatūra, net virtuvė – visa tai yra dalykai, atsiradę gerokai prieš Rousseau ir Voltaire‘o laikus. 

Ar gali būti geru prancūzu visiškai nemėgdamas romano „Madam Bovari“, Kamambero sūrio ar Bordo vyno? Ne, negali, bent jau ne iki to laipsnio, kuriuo gali būti geru amerikiečiu niekada neperskaitęs „Mobio Diko“ (aš pats jo neperskaičiau iki galo, prisipažįsta autorius) ar nemėgstantis, tarkim, Hamburgo mėsainių ar Budweiserio alaus.

Galima sakyti, kad prancūzų kultūros viršutinis dirvos sluoksnis yra kietesnis – svetimšaliui tapti prancūzu yra viso gyvenimo darbas ir labai daug kainuoja. Kad juo taptum, nebegali likti nigeriečiu ar albanu. Regimi užsieninio religingumo požymiai – burkos, turbanai ir t. t. – viešoje sferoje teisiškai ribojami.

Taip, gali atsinešti iš motinos gautą odos spalvą ar akių formą, tačiau, susimildamas, visa kita palik buvusios tėvynės pakrantėje arba mažų mažiausiai Prancūzijoje atsidūręs laikyk tai tarp savo būsto keturių sienų.  

Vienas šitokio kultūrinio nelankstumo minusas yra tas, kad Prancūzijai labai ilgai trunka integruoti savo imigrantus. Per dažnai jį jų tiesiog niekada neintegruoja, bet palieka juos priemiesčių rajonuose, kur jie laikosi savo gimtosios kalbos, virtuvės, papročių.

Dėl šitokios segregacijos prancūzai, žinoma, jaučia apmaudą bei nusivylimą savimi pačiais. Tačiau dar grėsmingiau tai, kad šios neintegruotos salelės tampa gentinio pasipriešinimo židiniais, prapliumpantys smurtu, nukreiptu prieš tautinę valstybę, kuri juos fiziškai priglaudė, tačiau nepriėmė jų tokių, kokie su daugeliu neprancūziškų kultūrinių bruožų jie iš tiesų yra.

Amerika panašių problemų su integracija neturi, nes tapti amerikiečiu yra palyginti lengva. Tačiau prancūziškasis modelis turi ir pliusų: sykį jau prasismelkei pro tą kietą, uolėtą dirbamąjį dirvos sluoksnį, tavo šaknys pasiekia tirštą dirvožemį, kuriame tu su savo palikuonimis galite tvirtai įsišaknyti ir džiaugtis giliais, turtingais prancūzų kultūros klodais.

Palyginus su šiuo prancūziškuoju modeliu, mūsų integracijos būdas ir išties visa amerikiečių kultūra atrodo keistai palaida ir be svorio“, – rašė filosofas Ianas Marcus Corbinas svetainėje „American Conservative“ išspausdintame straipsnyje apie amerikietiškosios tapatybės plonumą.

Ir išties, amerikiečių kultūra neturi to gylio, to senų patirčių ir įžvalgų lobio, kuriuo gali didžiuotis prancūzų, vokiečių ir daugelio kitų tautų kultūros.

Tačiau, kaip toliau pažymėjo I. M. Corbinas, „turbūt lengviau pasakyti, ko Amerikoje nėra, ir už tai mylėti ją labiau. Neseniai atvykę imigrantai jums pasakys, kas Amerikoje lengviau: čia mažiau reguliavimo, daugiau galimybių, daugiau veiksmingos biurokratijos, mažiau snobizmo. Ir tai tiesa.

Ir nors socialinių klasių skirtumai čia tokie pat realūs kaip ir „senajame pasaulyje“. Pavyzdžiui, nebaigęs vidurinės mokyklos sunkiai susidraugaus su Bostono aukštuomenės atstovais – pertvaros tarp visuomenės klasių Amerikoje nėra pralaidesnės.

Tačiau lkstantieji, atskirtieji, vargstantieji turi daug daugiau šansų pakilti iš savo prastos būklės Amerikoje nei Venesueloje, Rusijoje ar net Prancūzijoje. Tai ir yra Amerika iš savo pačios geriausios pusės: ji plačiai atsivėrusi ir svetinga, mielai priimanti persikėlėlius iš svetur. Tai mūsų ypatingas nacionalinis sugebėjimas“, – rašė I. M. Corbinas.

O kaip su Lietuva - ir su lietuviais? Koks yra mūsų ypatingas nacionalinis sugebėjimas?

Didžiųjų kunigaikščių laikais mes iš tikrųjų buvome tolerantiški, priimdavome pas save visus, norinčius mūsų žemėje įsikurti, net ir patys perimdavome papročius ir kalbą tų, kuriuos valdėme. Dėl to ir buvome didele valstybe, kurioje betgi lietuviškai kalbantys lietuviai sudarė tik mažumą.

O ir patys uoliai traukdavome kitur, ypač nuo tų laikų, kai mūsų tėvynę valdėme nebe mes, bet svetimieji, ir mūsų krašte dėl karų ir nepriteklių gyventi, išgyventi ir pragyventi tapo sunku. Iš imigrantus priimančios tautos patys darėmės emigrantų tauta – emigrantų, ieškančių šalies, kurioje būtų geriau gyventi negu Lietuvoje.

Tad čia ir atsakymai į klausimus, nuo kurių pradėjome. Mylėti Lietuvą tai daryti tai, kad joje būtų gera gyventi, o kadangi lietuvis yra žmogus, tai būti geru lietuviu reiškia būti geru žmogumi, o geras žmogus visur, kur tik gyvena – ar tai išvykęs į išeiviją, ar tai likęs Lietuvoje – kiek tik gali, prisideda prie gerovės gyvenamojoje šalyje didinimo. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close