captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Sakalauskaitė. Neblėstanti monsinjoro Kazimiero Vasiliausko šviesa

Vilnius, kuriame kasdien vyksta daugybė įdomių, prasmingų, dažnai ir nemokamų kultūros renginių, nesurenka pilnų žiūrovų ir klausytojų salių. Sostinės knygynai dūsta nuo knygų gausos, o viskuo persisotinę skaitytojai neretai tik žvilgsniu perbėga jų pavadinimus.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.

Stebėdavausi, kai važinėdama po Lietuvą ir pristatydama praėjusių metų gruodį išleistą monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografiją „Gyvenimas, koks jis buvo“, išvysdavau pilnutėles sales. Į knygos pristatymus žmonės skubėjo ir pūgai siaučiant, ir speigui spaudžiant, ir ūžaujant smarkiam vėjui su lietumi. Atrodytų, seniai visi turėtų būti pamiršę beveik prieš penkiolika metų anapilin iškeliavusį pirmąjį atkurtos Arkikatedros kleboną. Bet jį puikiai prisimena ir gimtasis Vabalninkas, ir Vilnius, kuriame dirbo, ir Kaunas, kuriame studijavo Kunigų seminarijoje, net Plungė, Palanga ir Šiauliai, pažinoję dvasininką tik iš televizorių ekranų.

Keista, kad naujųjų technologijų amžiuje gyvenantys žmonės yra pasiilgę literatūros vakarų. Knyga dažnam tebėra vertybė.

Jeigu pati nebūčiau to patyrusi, nepatikėčiau, kad prieš kelis dešimtmečius įvykęs nuoširdus kunigo pokalbis su jam nepažįstamu žmogumi pastarajam gali būti aukso vertės. Jeigu ne „apaštalavimas“ monsinjorui K. Vasiliauskui, nebūčiau sužinojusi, kiek žmonių visoje Lietuvoje yra jo širdies šilumos paveikti, kiek daug tebėra menančiųjų kunigo primicijas Vabalninke, jo fiziškai ir dvasiškai gniuždančią kasdienybę Vorkutos ir Intos lageriuose, stebėtiną šio dvasininko gebėjimą dosniai dalyti save kitiems.

Jeigu ne monsinjoro pastangos 1817 metais pastatyta Vabalninko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, kurioje 1922 metų balandžio 19 dieną įvyko Kazimiero Vasiliausko krikštynos, o 1946 metų liepos 7 dieną – kunigo primicijos, šiandien būtų kitokia. Iš anų laikų teišliko medinė sakykla, krikštykla ir keturios medinės statulos. Monsinjoro rūpesčiu išsaugotas ir paauksuotas šios bažnyčios altorius. Sovietmečiu, prieš trisdešimt metų, dirbdamas Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios vikaru adjutoriumi, K. Vasiliauskas sostinėje surado penkis auksuotojus, kurie dvejus metus restauravo Vabalninko bažnyčios altorių. Auksuotoja Liucija Domanskaja-Šostak iki šiol prisimena K. Vasiliausko suburtą meistrų brigadą, kurią jis visaip globojo – lepino savo dėmesiu, rengė ekskursijas, linksmino pasakojimais ir pokštais.

Jeigu ne K. Vasiliausko rūpestis, 1895 metais pastatytas Vabalninko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios altorius šiandien tikriausiai būtų sunykęs, kaip ir baigiantys nutilti vargonai, kuriuos čia 1890 metais įrengė garsus Vilniaus vargondirbys Juozapas Radavičius. Unikaliais mechaninę pūtimo sistemą turinčiais vargonais 1890–1891 metais griežė vargonininku ir choro vadovu čia dirbęs kompozitorius Juozas Naujalis.

Beveik penkių šimtų metų istoriją skaičiuojantis Vabalninkas šiandien negali pasigirti miestelio gerovę puoselėjančiais garsiais, čia gimusiais kraštiečiais. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko, kuris ėjo į šio miestelio pradžios mokyklą ir dievobaimingai melsdavosi jo bažnyčioje, skleista šviesa neblėsta iki šiol. Kiekvienas, kadaise sutikęs šį dvasininką, mena nesavanaudišką jo pagalbą, pasakytus paguodos ar padrąsinimo žodžius. Tie prisiminimai, saugomi vietos šviesuolių yra lyg nesenstanti, vis didesnę vertę įgyjanti valiuta., kurios neįveikia nei laikas, nei santvarkos.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...