captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Lietuviškųjų Užgavėnių mitologiškumas

Apie ką gi šiandien kalbėti, jei ne apie Užgavėnių įdomybes? Šia linksma švente kaime kitados baigdavosi Mėsiedas – žiemos poilsio, piršlybų ir vestuvių metas. Mat rytoj – Pelenų diena, prasideda gavėnia, keturiasdešimties dienų pasninkas, skirtas pasiruošti Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo – šv. Velykų šventei.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Į liturginį kalendorių gavėnia buvo įvesta, primenant Išganytojo praleistas keturiasdešimt dienų ir naktų dykumoje. Kaip žinia, didžiosios pavasario šventės Velykų data nustatoma pagal mėnulio ciklą: tai pilnaties sekmadienis po lygiadienio. Tokia taisyklė galioja nuo 325 m.; ji buvo įvesta tam, kad krikščioniškoji šventė nesutaptų su žydų Peisachu, tautos išėjimo iš Egipto nelaisvės paminėjimu.

Daugelis krikščioniškųjų tautų amžių bėgyje susikūrė visai savitus Užgavėnių papročius, nors šventės kilmė yra viena ir ta pati. Apskritai Užgavėnes švenčiant būdinga rengti linksmus karnavalus. Bet kaip skirtingai! Štai Venecijoje: kostiumuotos kaukės iš viduramžių fantazijų, – jos tokios aristokratiškos, paslaptingos, nebylios. O Brazilijoje, Rio de Žaneire šėlsta temperamentingų pusnuogių gražuolių paradas, – tai sambos mokyklų šokėjos, pasirėdžiusios atogrąžų paukščiais, peteliškėmis ir gėlėmis. Bulgarijoje vyksta kukeriais vadinamų mitinių personažų, lyg kokių senovės karių, vaikštynės. Ir krašto istorija, ir klimatas, gyvenimo būdas – viskas formavo šią šventę...

Kuo gi įdomios tradicinės lietuviškos Užgavėnės? Nagi tuo, kad į jų papročius yra įsipynę itin senoviški tikėjimai, daugiausia susiję su žemdirbystės magija – žemės žadinimu kasmetiniam gyvybės ratui. Sakoma, Užgavėnės išvaro žiemą, o gavėnia – tai kartu ir pavasario laukimas... Smagios tos mūsų Užgavėnės; čia daug erdvės žaismei, valiūkavimui, visokeriopai saviraiškai. Užgavėnės pritampa ir miesto kultūroje; jas rengia kraštiečių bendrijos, etninės veiklos centrai. Pats įdomumas – persirengėlių vaikštynės po miestelį ar kaimus. Kaukės vaizduoja laukinius žvėris – Vilką, Mešką, didžiuosius paukščius – Gervę ir Gandrą, taip pat Ožį ir Aviną, Raitelį su žirgu, svetimšalius – vengrus, čigonus, žydus. Yra tarp jų ir tiesiog mitinių būtybių. Ne visose regionuose personažai vieni ir tokie patys; vietinių skirtumų apstu. Svečiai bus į vidų įsileisti ir gerai pavaišinti, jeigu pralinksmins šmaikštumu ir išmonėmis. Iš persirengėlių tradicinių pasikalbėjimų su lankomų sodybų šeimininkais aiškėja kaukių mitologiškumas. Iš esmės persirengėliai yra tolimų protėvių įvaizdžiai. Žvėrių ir paukščių kaukės tikriausia kilusios iš genčių toteminių globėjų garbinimo. Beje, totemai istorijos tėkmėje tapo kraštų, miestų, didikų giminių herbais. Štai Meška – Žemaitijos simbolis, o Geležinis Vilkas – sostinės, stumbras – Kauno. Vėlesniais laikais žemės derlumo, vaisingumo sąvokos tapo susietos su naminiais gyvuliais; iš to – Ožio ir Avino kaukės. Žirgas su raiteliu – tai vaikinukas, tarsi jojąs ant arklio, padaryto iš dviejų rėčių, paklodės, medinės išdrožtos galvos su pakuliniais karčiais, pasirišęs prie šonų aulinius batus. Šis personažas yra priminimas istorinės praeities, kai valstybės karinę jėgą sudarydavo raiteliai.

Daug kur būdavo per Užgavėnes „einama ubagais“, prisidengus drožtinėmis ar odos kaukėmis, vaizduojančiomis labai suvargusius, giliai raukšlių išvagotus veidus, – patys tie iš mirusiųjų pasaulio. Žinant liaudies tradicijose elgetų socialinei padėčiai skiriamą ganėtiną pagarbą, galima šiuose įvaizdžiuose įžvelgti net senosios baltų religijos žynius. Panašios yra ir žemaitiškosios „žydų ličynos“, – didnosės, gauruotos. Aukštaitiški „čigonai” ir išvaizda, ir elgesiu būdavę artimiausi tikriesiems: siūlydavo mainus, paburti kortomis, stengdavosi ką nors nugvelbti. Mitologiškumo šiuose personažuose nematyti, tai rodo jų vėlyvą kilmę. Žydų, vengrų, čigonų kaukėmis nesišaipoma ir nesityčiojama iš tautinių mažumų. Esmė čia kita: Užgavėnių veikėjai ir išvaizda, ir elgsena pabrėžia, kad jie yra svetimi, kito pasaulio. Persirengėliai prisistato kaip atkeliavę iš šalies, kurioje viskas atvirkščiai, ir net saulė dangumi eina atbulai. Tas mitinis pasaulis esąs už vandenų, todėl atvykėliai sušlapę, ir sušalę brisdami per vandenis. Mirusiųjų pasaulyje laikas neteka, todėl jų kalboje žaismingai painiojama praeitis ir ateitis. Pavyzdžiui, „žydas“ siūlo pirkti tariamą vištą – padvėsusią varną, kuri „gerai rytoj dėdavo kiaušinius“. Persirengėlių būryje ubagus lydi, vis paragindama dalgiu, Giltinė. Šio dažno žemaitiškose Užgavėnese personažo vaidybinė funkcija – priminti, kad persirengėliai vaizduoja dvasias, atėjūnus iš mirusiųjų pasaulio.

Dar dažnai pasirėdoma Velniu, Ragana, tokiu neūžauga, vadinamu Tiliuku. Kiekvienas tų personažų – istorinės praeities padarinys. Velnias bus kilęs iš vieno svarbiausių senosios protautės religijos dievų – Velino įvaizdžio. Tai būta gyvulininkystės globėjo; iš čia ir jo požymiai: ragai, kanopos, uodega. Ragana senojoje baltų mitologijoje – miško dievaitė. Vardas kalba apie aiškiaregystę, pranašavimo ir gydymo gebėjimus. Tad tikėtina, kad raganomis kitados vadintos kaimo žiniuonės, žolininkės. O neigiamus bruožus įvaizdis įgavo viduramžiais Europoje plintant raganų teismams. Vaikštynėse būrį dar papildo toks didgalvis ar neūžauga, vadinamas Tiliuku. Kaukė padaroma taip: nedidelio ūgio vyrukui ant galvos uždedamas rėtis ir apgaubiamas pagalvės užvalkalu. Žemaitijoje tai kaukas, kitur – pagirnis, naminukas. Dar jis vadinamas Malpa; kaip čia nepriminti, kad vakar mėnulio jaunatimi prasidėjo rytiečių kalendoriaus Bezdžionės metai...

Per Užgavėnes tariamos protėvių vėlės lanko žmones, primindamos greit ateisiant pavasarį su jo džiaugsmais ir darbų rūpestėliais. Ir ateina ne nugąsdinti, bet padėti žmonėms rasti santarvę su gamtos galiomis, taip pat įveikti besikaupiančias negeroves bendruomenėje. Pavyzdžiui, pašiepia senbernius, vis nesurandančius poros: tokį aptriušusį, šiaudiniu pančiu susijuosusį Sidarą vis stumia arčiau merginų. O Gervė – meilės paukštė – pažnaibo, pakutena „prinokusias“ merginas, kad kitais metais vėl neliktų „ant pernykščių šiaudų“.

Bet svarbiausia yra išvaryti piktąją žiemos dvasią, kad ir kaip ją vadintų – More, Kotre, Barbora (čia Žemaitijoje) ar Gavėnu, Diedeliu, Čiučela (Aukštaitijoje). Šių pamėklių galas liūdnas – vidurnaktį jos bus išvarytos iš kaimo, nustumtos nuo kalno, paskandintos eketėje ar net supleškintos lauže. O Lašininio ir Kanapinio kova – tai labai senais laikais vykdavusių Meškos ir Briedžio, vasaros ir žiemos valdovų, varžytuvių aidas.

Atsisveikinant su žiema, prieš gavėnią reikia sočiai pavalgyti, o ir apsilankančius persirengėlius pavaišinti. Žemaičiai šventiniam stalui pasiruošia šiupinio iš kruopų ir žirnių su kiaulės stimburiu. Kiti tradiciniai Užgavėnių valgiai: šaltiena, spurgos, kimšti kruopomis žąsų kakleliai, kiaušinienė. O blynais ta šeimininkė vaišindavo, kuri patingėjo pagaminti skanesnių patiekalų.

Beje, blynai kaip Užgavėnių valgis žinomi ir kitose kraštuose. Štai Anglijos Olnio miestelyje 1445 m. viena moteriškė, išgirdusi Užgavėnių varpus, išbėgo į bažnyčią nenusirišusi prijuostės ir rankoje laikydama keptuvę su blynais. Nuo tada šiame miestelyje vyksta Blynų dienos lenktynės. Visos dalyvės turi ryšėti prijuostę ir skarelę, o bėgdamos su keptuve nuo turgaus aikštės iki bažnyčios, blynus joje apversti tris kartus. Laimi šeimininkė, pirmoji pavaišinusi karštais blynais varpininką; o prizas – karštas jo bučinys.

Etninė kultūra nėra vien tik senovinių papročių atkartojimas lyg kokiame folkloro teatre; tai gyvas kūrybinis kultūros vyksmas. Todėl išmonė ir fantazija čia neribojama. Tai erdvė tautinės tapatybės raiškai.

Komentaras skambėjo LRT RADIJO eteryje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...