captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Pugačiauskas. Ukraina: remti, tik kai nusipelno

Aivaro Abromavičiaus pareiškimas apie atsistatydinimą iš Ukrainos ekonomikos ministro posto ne šiaip sukėlė politinę audrą ir vyriausybės krizę. Tai turi paskatinti ir tokias šalis kaip Lietuva tiksliau suformuluoti politiką Kijevo atžvilgiu.
LRT nuotr.
LRT nuotr.

Ukrainą ėda korupcijos vėžys, – ir tai pareiškė ne kas kitas, o vienas iš geriausių jos draugų – Jungtinių Valstijų viceprezidentas Joe Bidenas, prieš porą mėnesių kalbėdamas Aukščiausiojoje Radoje. Ir Lietuvos verslininkai, bent kiek rimčiau mėginę dirbti Ukrainos rinkoje, savo kailiu patyrė, kad šalis ne veltui laikoma net labiau korumpuota už Rusiją. Ką ten Rusiją – Ukraina sugebėjo aplenkti tokius korupcijos bastionus kaip Nigerija.

Net ir po Maidano pergalės nėra šioje strateginėje valstybėje institucijos, kuri nebūtų siejama su korupcija.

Parlamente vietos perkamos kaip anksčiau, gal tik kainos pakilusios. Premjerą, pasak generalinio prokuroro pavaduotojo, dokumentai sieja su dešimčių milijonų eurų korupcine schema Odesos uoste. Prezidentas, vienintelis iš dešimties turtingiausių Ukrainos oligarchų, kurio turtas per praėjusius karo metus išaugo, kategoriškai atsisako atleisti generalinį prokurorą, kurį kaip agresyvų ir atvirą korupcijos dangstytoją įvardija ir Jungtinių Valstijų, ir Europos Sąjungos ambasadoriai.

Tik vyšnaitė ant torto yra tokie plykstelėjimai kaip Odesos gubernatoriaus Michailo Saakašvilio ginčas apie korupciją su vidaus reikalų ministru Arsenu Avakovu Nacionalinės reformų tarybos posėdyje, kur rusiški keiksmažodžiai ir vanduo liejosi laisvai.

Korupcija paradoksaliai yra ir viena iš Ukrainos stiprybių. Kai interesų tiek daug, ir kai oligarchai įpratę galų gale rasti būdą sugyventi, jokia Rusija negali tikėtis nupirkti visų pagrindinių sprendimo priėmimų centrų. O ir pilietinė visuomenė gyvybinga, kaip matyti iš nuolatinių skandalų ir viešų susidūrimų.

Tačiau, savaime suprantama, korupcijos poveikis pražūtingas tiek visuomenės nuotaikoms, tiek Vakarų nuomonei – juo labiau, kai Nyderlanduose artėja referendumas dėl Ukrainos Asociacijos sutarties, galintis sužlugdyti esminį susitarimą su Europos Sąjunga, prieš porą metų įplieskusį ir Maidaną, ir Krymo aneksiją, ir Donbaso karą.

Precedento neturintis žingsnis, kai dešimt Europos ir Amerikos ambasadorių praėjusią savaitę grubiai įsikišo į Ukrainos vidaus reikalus gindami A. Abromavičių ir reikalaudami pamiršti parapijines kovas, rodo, kad Vakarai vis dar išlaiko stojiškumą nesiliaujančių Kijevo skandalų akivaizdoje ir pagaliau suvokė, kad už juos svarbesnė yra strateginė Ukrainos reikšmė.

Bet Kijevui tik tai ir turi būti rodoma – strateginė kantrybė, o ne romantiškos simpatijos europietiškiems revoliucionieriams. Lietuvos ir kitų Ukrainos užtarėjų regione politika turi remtis ne politika, o geopolitika.

Ukrainai turi būti leista aiškiai suprasti, kad ji svarbi kaip Rusijos ekspansiją stabdanti atsvara ir geopolitinis buferis, kadaise galbūt virsiantis Vakarų institucijų dalimi, bet net ir iš didžiausių advokatų Kijevas nesulauks jokio užtarimo, jei ir toliau mėgins naudoti beišsenkantį Maidano politinį kapitalą netrukdomai klampoti posovietinės politikos liūne. Vidaus politikoje Vakarai visada spaus išvengti paralyžiaus, bet ne dėl palankumo kuriems nors politikams, o siekdami neleisti Kremliui žaisti savų žaidimų.

Lietuva, kurios pačios premjeras ir trys ministrai apklausiami Specialiųjų tyrimų tarnybos, ir šiaip negali būti politinės dorovės švyturys Ukrainai, bet dar labiau padėtų rožinių akinių nusiėmimas – tiesą sakant, dalis politikos formuotojų juos nusiėmė, bet daugelis dar puoselėja romantiškas iliuzijas.

Lietuva taip elgtųsi nebe pirmą kartą. Dešimtojo dešimtmečio instinktyvi brolybė su čečėnais užleido vietą realistiškam kalnų tautos ir jos papročių vertinimui, net jei kraupūs Kremliaus karo nusikaltimai ten nepamiršti. Simpatijos Gruzijai irgi senokai priblėso, juolab jos politikams, kuriems realistiškus perspėjimus visi tuometiniai Lietuvos vadovai vežiojo dar iki Rusijos užpuolimo.

Reikia pripažinti, kad Lietuvos interesas Ukrainoje visų pirma susijęs su Rusija. Strateginės kantrybės stebėti vidines Kijevo rietenas Vilnius visada turės daugiau negu kitos Vakarų sostinės, bet realistiškas požiūris leistų Ukrainos lyderius nebūtinai glostyti tada, kai reikia karšti kailį.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...