captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Laučius. Radikalizacijos dėsnis, arba Užsitęsusi mūsų laisvės savižudybė

Straipsnyje „Gerais norais grįstas kelias į pragarą” Monika Garbačiauskaitė-Budrienė pateikia tikslų ir dinamišką reiškinio vaizdą parodydama, kaip šiuolaikinės Vakarų visuomenės kraustosi iš proto dėl įtikėjimo vadinamuoju politiniu korektiškumu.
Š. Mažeikos (DELFI) nuotr.
Š. Mažeikos (DELFI) nuotr.

Autorės įžvalgos vertingos ir tuo, kad atskleidžia politinio korektiškumo įsigalėjimo visumą, susieja atskirus fragmentus, kurie verčia ir pagrįstai bjaurėtis, ir juoktis pro ašaras matant, kaip išsigimsta, pati save žalodama, mūsų laisvė.

„Net baisiausiame sapne tada nesapnavome, kad Europa pati laisvanoriškai atsisakys žodžio laisvės, kad politkorektiškumo šaukliai ir šauklės iškeros tiek, kad senos demokratijos valstybių, tokių kaip Vokietija ir Švedija, policija ir žiniasklaida nenorės pranešti tiesos”, – rašo M. Garbačiauskaitė-Budrienė.

Turbūt daugelis savęs klausiame: kas lėmė, kad pažangiose Vakarų demokratijose lyg ir nekaltos politinio korektiškumo mitologemos virto galinga ideologinės prievartos mašina, traiškančia savo vikšrais ir laisvę, ir tiesą, ir sveiką protą? Priežasčių greičiausiai atrastume daugiau nei vieną ar dvi, bet pamėginkime, jokiu būdu nepretenduodami į galutines išvadas, pateikti vieną šio nuopuolio galimų paaiškinimų.

Tikėjimo galia

Dalis žmonių tiki, kad tradicinės politinės ideologijos – liberalizmas, konservatizmas ir socialdemokratija – vis dar egzistuoja ir išreiškia tikras, o ne apsimestines nuostatas. Kad jos tebėra gyvos ir gyvybingos, o jomis pasivadinusios partijos bent jau stengiasi jomis vadovautis, o ne vien apsimetinėja, užsidėjusios ideologijų pavadinimus kaip kaukes ar figos lapus.

Kita dalis žmonių tvirtina, kad ideologijos mirė, o jų mumifikuoti palaikai pastaruosius kelis dešimtmečius nevaidina svarbaus vaidmens politiniame gyvenime. Jie turi pagrindo taip sakyti, nes tai, ką matome viešojoje erdvėje, dažnai patvirtina šią nuomonę su kaupu.

Ginčas apie ideologijų pabaigą nėra esminė šio straipsnio tema, todėl tiesiog pasiremkime viena prielaida, kurios pagrindu galėtume iš dalies paaiškinti M. Garbačiauskaitės-Budrienės straipsnyje aprašomus dalykus.

Kalbant paprastai ir trumpai, politika, kaip ir religija, yra neįsivaizduojama be tikėjimo. Tikėjimas jas kartais suartina ir sulieja į visumą, kaip antai islamas, senovės graikų dievai arba romėnų pro aris et focis. Tikėjimas gali griežtai atskirti politiką nuo religijos, kaip tai daro krikščionybė. Tačiau ir viduramžių krikščioniškoje Europoje buvo tikima, kad nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Galiausiai tikėjimas gali priešinti politiką su religija, kaip jas priešino nacizmas ir bolševizmas.

Kad ir koks būtų santykis tarp politikos ir religijos, kalbant apie tikėjimą, valstybės politiniame gyvenime paprasčiausiai nebūna taip, kad nebūtų niekaip. Tikėjimas įvairių įsitikinimų pavidalais paprastai politinę bendruomenę cementuoja, nors kartais gali ir skaldyti į nesutariančias grupes ar net tarpusavyje kovojančias armijas. Vienintelis dalykas, kurio tikėjimui politikoje negali nutikti – jis negali visai išnykti ir nebevienyti visuomenės ar jos grupių.

Kaip sako Alexis de Tocqueville`is: „Aišku kaip diena, kad jokia visuomenė negalėtų gyvuoti ar bent jau išsilaikyti be tokio bendro tikėjimo, nes kai nėra bendrų idėjų, nebūna bendros veiklos, o kai nėra bendros veiklos, egzistuoja atskiri žmonės, bet nėra visuomeninės-socialinės bendrystės.”

Tad kas nutiko tradicinėms ideologijoms, kurios kaip tik ir yra Vakarų politinės modernybės tikėjimas (čia gali būti ir daugiskaita, bet vienaskaita, kaip vėliau
matysime, tiksliau nusako reikalo esmę)?

Mūsų laikų tikėjimas

Tikėjimo, klojančio šiandienių liberaliųjų demokratijų pamatus, pranašai buvo didieji Apšvietos mąstytojai, jų sekėjai ir net daugelis kritikų XX a., pasirinkusių savo taikiniu ne politinės modernybės pamatus, o tik politinio antstato išplanavimą. Tas tikėjimas turi paprastą ir labai pažįstamą, nors nemažai tarpusavyje nesutariančių sektų aprėpiantį pavadinimą: liberalizmas.

Religinės bei kitokios tolerancijos, prigimtinių (vėliau – žmogaus) teisių, valdžių atskyrimo, individualistinės moralės pirmumo prieš bendrąjį gėrį, minties ir žodžio laisvės, Kanto „subrendusio“, t.y. iš autoriteto grandinių išsivadavusio asmens orumo idėjos, modernusis požiūris į laisvąją rinką – visa tai yra Apšvietos ir liberalizmo intelektinė produkcija. Todėl ir iš šios produkcijos išsirutuliojusi šiuolaikinė Vakarų demokratija, kitaip nei, tarkime, senovės Atėnų, yra vadinama liberaliąja demokratija.

Ar turime pagrindo teigti, kad išvardyti esminiai liberaliosios demokratijos principai išnyko arba baigia išnykti iš Vakarų valstybių konstitucijų ir politinio gyvenimo? Ne. Ar turime pagrindo teigti, kad šiuolaikinės visuomenės, pasirinkusios liberaliosios demokratijos modelį, nebetiki minėtų principų viršumu ir trokšta jų atsikratyti? Irgi – ne.

Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad liberalizmo ideologija mirė ar miršta. Veikiau atvirkščiai – ji įsigalėjo ir klesti, brėždama eilinio piliečio gyvensenos ir mąstysenos politinį bei kultūrinį horizontą ir formuodama beveik nekvestionuojamų „savaime suprantamybių” kraštovaizdį. Šiuolaikinis konservatizmas ir šiuolaikinė socialdemokratija 90 proc. tėra, vaizdžiai tariant, liberalizmo augintinių ginčas dėl skonio ar klimato atšilimo, bet ne dėl politinės pasaulėžiūros pagrindų. Savo ruožtu ideologijai-nugalėtojai, idant jos pergalė per daug nebadytų jautrių akių, gal net visai naudinga, kai apgaudinėtume save mintimi, jog tradicinės ideologijos mirė.

Radikalizacijos dėsnis

Įsivaizduokime visuomenę, kurioje dauguma piliečių augina ir myli vištas. Vištų klausimas tokioje visuomenėje turėtų būti politiškai svarbus ir jautrus. Kiekvienos partijos programoje turėtų būti aiškiai parašyta, ką ji nuveiks vištų labui – kitaip už ją mažai kas balsuos.

Politikai, kalbėdami rinkėjams, pabrėžtų vištų duodamą naudą ir jų gerą būdą, kaip tas prancūzų valdininkas Gustave`o Flauberto romane „Madame Bovary“: „Kaip galime negalvoti apie didžiulę reikšmę kuklaus sutvėrimo – paukštynų pažibos, kuri prikemša pūkais pagalves mūsų guoliams ir teikia mūsų stalams sultingą mėsą bei kiaušinius!”

Bet štai artėja nauji rinkimai, ir vėl tenka sukti galvą, kaip įtikti rinkėjams vištų klausimu. Žinoma, galima vėl kartoti, kad vištoms bus skiriamas ypatingas dėmesys, kad jų nauda – dar didesnė, nei manyta iki šiol, nes britų mokslininkai nustatė, jog vištų kiaušiniai gydo gripą, naikina spuogus ir ataugina plaukus ant plikės.

Rinkėjai dar vieną kitą kadenciją iš inercijos visa tai laimins, bet galiausiai pajus, kad jiems kažko trūksta. Jiems atrodys, kad politikai kartojasi, o vištos netampa laimingesnės. Tada ims ir atsiras tokia partija, kuri pasipiktins ir garsiai paskelbs: visi iki šiol buvę valdžioje yra egoistiški, amoralūs, nes kalba tik apie vištų nešamą naudą ir nieko nesako apie jų asmeninę gerovę!

Ši partija į rinkimus eis su šūkiu: „Neklausk, ką tavo višta gali duoti tau, klausk, ką tu gali duoti savo vištai!“ Ir laimės tris kadencijas iš eilės. O visos kitos partijos ilgainiui pripažins, kad šis šūkis yra teisingas. Ir rinkėjai baisėsis savo seneliais, galvojusiais tik apie vištų duodamą naudą.

Vėliau politikams kils naujų gerų idėjų. Kuri nors partija nuspręs, kad vištos, kaip ir žmonės, turi turėti teises. Pamažu ši mintis taip užvaldys žmonių protus, kad rinkimus galės laimėti tik tos partijos, kurios nuoširdžiai kovos už vištų teises. Ir politikai bylos iš aukštų tribūnų, kaip Petras Auštrevičius prieš keliolika metų: „Tam tikra problema yra dėl vištų – jos neturi gyventi garduose. Vištos turi būti laisvėje.“

Tam, kad vištų teisės ir laisvės būtų užtikrintos, steigsis ir aktyviai veiks Vištos teisių stebėjimo organizacijos, institutai. Šūkis „Laisvę vištoms!“ ilgainiui peraugs į suvokimą, kad joms reikia ne tik laisvės, bet ir lygybės, ir brolybės. Todėl bus reikalaujama, kad vištų šeimininkai tramdytų agresyvesnes augintines, nuvarančias savo seses nuo lesalo ar nustumiančias nuo laktos.

„O kaip dėl lyčių lygybės?“ – vieną gražią dieną rūsčiai paklaus kuri nors pilietiškai susipratusi vištininkų grupelė. Tos grupelės laukia neregėtas populiarumas, nes jos siekius galiausiai parems dauguma politikų ir rinkėjų. Rūpestingai globojamų naminių paukščių gyvenimas pakis iš esmės: vištos turės teisę giedoti, o gaidžiai – dėti kiaušinius ir perėti.

Tiems šeimininkams, kurie abejos, ar viskas čia gerai, kuriems, kaip sakė viena politikė, minčių kils įvairių, Lygių galimybių tarnybos kantriai išaiškins, kad jie vadovaujasi stereotipais ir pasenusia, patriarchaline „gaidžio“ samprata. Ir apskritai žodis „gaidys“, sakys lygių galimybių ideologai, yra įžeidžiantis, tad siūlys vadinti jį netradicinės orientacijos višta arba vištos patinu.

Ir jei kas nors šiomis aplinkybėmis viešai prisimins ir pritars tam geranoriškam Flauberto valdininkui, kuris kažkada gyrė vištą, nes ji prikemša pūkais pagalves mūsų guoliams ir teikia kiaušinius mūsų stalams, Vištos teisių aktyvistai sukels baisų triukšmą. Iš tokio žmogaus bus atimtas visas jo vištų ūkis, ir jis galiausiai bus nuteistas už vištos orumo įžeidimą. Nors Flauberto valdininkas juk sakė gryniausią tiesą ir atsiliepė apie vištą tik gerais žodžiais.

Panaši likimo ironija ištiko ir šiuolaikinį liberalizmą. Vadinkime tai radikalizacijos dėsniu. Įsivaizduojamoje vištų augintojų visuomenėje kai kurie natūralūs gyvenimiški dalykai radikalizuojami tol, kol tampa absurdiški, nebenatūralūs ir prieštaraujantys prigimčiai. Radikaliausia stadija pasiekiama tada, kai minėta nenatūralumo būsena yra suabsoliutinama, kanonizuojama, o vieši bandymai grįžti prie sveiko proto vertinami kaip tamsuoliški, reakcingi, įžeidžiantys, stigmatizuojantys, baustini.

Taip pasireiškia ir kažkada žodžio bei minties laisvę gynusio, o šiandien politinio korektiškumo kanoną agresyviai brukančio, už laisvą mintį minčių policijai skundžiančio, už pažiūras bei humorą teisiančio ir baudžiančio liberalizmo radikalizacijos dėsnis. Tie, kurie kažkada kovojo už laisvę, šiandien yra pasirengę už laisvę bausti laisvės atėmimu.

Jų įrankiai – tai M. Garbačiauskaitės-Budrienės minima kai kurių žurnalistų propaguojama savicenzūra, kažkuoprimenanti Tocqueville`io „švelnųjį despotizmą“, kitaminčių ištrėmimas į viešojo gyvenimo paraštes ir viešas smerkimas, panašus į Orwello „neapykantos valandėlę“.

Politinis principas ar kuris nors politinio tikėjimo aspektas, vis labiau ir labiau absoliutinamas, galiausiai pasiekia absurdo laipsnį, atsigręžia prieš save ir ima pats save naikinti, virsdamas bjaurastimi ir blogiu, prieš kurį kadaise pats kilniai ir drąsiai sukilo. Kaip rašo M. Garbačiauskaitė-Budrienė: „Skriedami ant politkorektiškumo bangos entuziastai net nepastebi, kaip tampa daug bjauresniais drakonais už tą, kuriam ne taip jau seniai nukirto galvą. Bet kokiomis priemonėmis kurdami „lygesnė visuomenę“, jie patys virsta tais „dešiniaisiais vidutinio amžiaus gerų pajamų baltaisiais vyrais“, kurių dominavimo taip ilgai kratėsi.”

Sveiko proto savižudybė

Liberalizmo radikalizacijos dėsnis aprėpia ir daugiau sričių. Tai ne tik politinio korektiškumo kanonas, kuris, įteisinęs suabsoliutinto „jautrumo“ stabmeldystę, žaloja ir viešąją erdvę, ir akademinį gyvenimą. Dar vienas šio dėsnio įsismarkavimo pavyzdys – Vakaruose visuotinai sukerojęs teisių fetišizmas. Neatsitiktinai šiame straipsnyje nemažai dėmesio skyriau teises įgijusioms vištoms.

Daugybė smarkuolių, garsiai kalbančių apie žmogaus teises, nesugebėtų dorai paaiškinti, kuo jie jas grindžia. Mat liberalizmas apie teises pradėjo kalbėti tada, kai jo klasikai aiškinosi žmogaus prigimtį. Išrutulioję klasikinei politinei filosofijai ir krikščioniškajai tradicijai prieštaraujančią žmogaus prigimties sampratą, jie įžvelgė žmogaus prigimtyje ne dorybių potencialą ir pašaukimą atlikti tobulėjimo pareigą, bet – prigimtines teises. Tebūnie.

Vis dėlto vėliau liberalizmo minties tradicijoje prigimties sampratos apskritai buvo atsisakyta, tad teisės pakibo ore kaip orumo (atleiskite už šį kalambūrą), o ne prigimties, dalykas. Jos buvo grindžiamos kantiškojo kategorinio imperatyvo morale. Problema ta, kad Kanto žmogaus teisių aiškinimas, palyginti su jo pirmtakų liberalų prigimtine teise, yra toks abstraktus ir nežemiškas, daugelio manymu – vidujai prieštaringas, kad labiau įtikina jo intelektualinių pastangų mastas nei gaunamas rezultatas.

Tad kur buvusi, kur nebuvusi pamažu išniro ir sukerojo žmogaus teisių idėja „savaime suprantamybės” – tiesiog plačiai išplitusio ir liberaliąsias bei demokratines jėgas telkiančio tikėjimo pavidalu, kuriuo ji ir įsiamžino Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Gal tai ir buvo geriausias sprendimas, tad – aleliuja. Čia ir buvo galima dėti tašką. Deja, procesas pajudėjo toliau – pagal radikalizacijos dėsnį.

XX a. antroje pusėje pradėta kalbėti apie tokias „neatimamas teises“, kurios jau prašyte prašosi pasukioti pirštu prie smilkinio. Iš neišsemiamų vėlyvojo liberalizmo demencijos klodų išniro gyvūnų teisės. Apie tokį daiktą išgirdęs, imi visai kitomis akimis žiūrėti kad ir į avį, pievoje rupšnojančią žolę, arba karpį, burnos judesiais mąsliai kartojantį raidę „o“ (arba „u“, kas jį žino, šelmį).

Jau ir Lietuvoje, įsijungęs radiją, gali išgirsti laidos vedėją rimtu balsu tautai skleidžiančią liberalizmo radikalizacijos vėjus: „Jei retsykiais pašnekinate savo augalus, nesijauskite keistai. Tą darote ne jūs vieni<...>Šveicarijos vyriausybė jau kalba ne vien apie žmogaus ar gyvūno, bet ir augalų teisių užtikrinimą.“

Na, kokia nuostabi naujiena, atšvęskime, paūžkime. Pasikvieskime į tą vakarėlį petražolių, pomidorų, bulvių, linksmuolį arbūzą.

Laidos pašnekovė: „Ar reikalingas augalams protas arba sumanumas? Ar jie turi problemų? Problemų augalams kyla daug daugiau negu mums ar gyvūnams.“ Žinosite? Ir nemanykite, kad tai buvo pramoginė laida pramoginėje žiniasklaidoje. Tai buvo rimta laida rimto radijo eteryje.

Rimtas buvo ir praėjusį dešimtmetį pasirodęs tūlo Charleso Cockello straipsnis apie mikrobų teises ir jų paisymo etiką. Gal jau laikas atsisakyti bakterijas žiauriai kankinančių ir žudančių antibiotikų? Gal su bakterijomis laikas pradėti kalbėtis, kaip su augalais? Gal jos turi didesnių problemų nei mes?

Vėlyvojo liberalizmo produktas – politinis korektiškumas – pagal šiame straipsnyje aprašytą radikalizacijos dėsnį kėsinasi ne tik į žodžio ir minties laisvę, bet ir į sveiką protą, praktinę išmintį. Jei nenorime gyventi šios plintančios mūsų dienų beprotystės nuolat terorizuojami, privalome matyti joje naikintiną grėsmę, kaip kad senovės Romos politikas Markas Katonas Vyresnysis matė Kartaginos grėsmę ir kiekvieną savo kalbą senate baigdavo žodžiais: Ceterum censeo, Carthaginem esse delendam („Be to, manau, kad Kartagina turi būti sugriauta”).

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...