captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“: J. Dementavičius. J. Girniaus neliberalioji laisvė

Truputį nejauku bandyti prisiminti tokį žmogų kaip Juozas Girnius. Pirmiausia todėl, kad reikėtų ne stengtis jį priminti, bet tiesiog reikia žinoti. Bent jau paprasčiausią enciklopedinę informaciją, kuri leistų suvokti, kas tai buvo per asmenybė. 
Stop kadras
Stop kadras

Bent jau tai, kad gimė Sudeikiuose, netoli Utenos, 1915 m., nuo pat jaunystės buvo linkęs į mokslus ir – konkrečiau – filosofiją, buvo tvirtų katalikiškų pažiūrų, dalyvavo ateitininkų judėjime. Nuo 1932 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos ir filosofijos fakultete ir dėl pažangumo jam buvo suteikta stipendija gilintis į filosofiją Freibergo, Leveno, Sorbonos universitetuose. Visos šios studijos leido jam iš arti pažinti ne tik lietuviškąją katalikišką filosofiją (Stasį Šalkauskį, Praną Kuraitį, Antaną Maceiną), bet ir Vakarų Europos filosofines tendencijas, iš kurių bene didžiausią įtaką jam padarė egzistencializmas. 

Grįžęs į Lietuvą prieš pat sovietinę okupaciją, dar kelerius metus dirbo universitete, vėliau pasitraukė į Vakarus ir įsikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten, nepaisydamas sunkių sąlygų, aktyviai įsitraukė į lietuviškos kultūros puoselėjimo veiklą. Bene svarbiausi jo darbai buvo studijos, skirtos filosofiniams klausimams bei lietuvių tautos padėties analizei („Tauta ir tautinė ištikimybė“, „Žmogus be Dievo“, disertacijos pagrindu parašyta „Laisvė ir būtis“,„Idealas ir laikas“), publicistika ir įžvalgi kritika įvairiuose lietuvių leidiniuose (būtent Girnius parašė žemininkų poezijos antologijos „Žemė“ įvadą), mėnraščio „Aidai“ ir dalies vadinamosios Bostono enciklopedijos tomų redagavimas. 

Mirė JAV 1995 metais, palaidotas savo gimtinėje, Sudeikiuose. Savaip kūręs Lietuvą, Girnius neabejotinai žinotinas kaip egzodo įsipareigojimo tautai ir tiesai pavyzdys.

Kita vertus, suminėjus šiuos faktus, nesinori kalbėti tik apie jubiliejinį Girniaus prisiminimą, nes prisiminimas dažnai yra tik proginis ir epizodiškas pakalbėjimas. Girnius nusipelno daugiau ne tik kaip Lietuvos patriotas, bet ir kaip specifišką meilę Lietuvai rodęs asmuo. Tad norėtųsi ne minėjimų, o nuoširdus skaitymo, bandymo įsiklausyti ir gilintis. Deja, straipsnio žanras tai leidžia padaryti tik iš dalies, todėl pagrindinė šio teksto užduotis bent trumpam padaryti Girnių esančiu ir kalbančiu svarbiomis ir aktualiomis temomis, polemizuojančiu su kitais ir ginančiu savo nuomonę. Siekiant šio tikslo, teksto pagrindiniu objektu pasirinkta Girniaus laisvė. Turima omenyje ne tik jo, kaip žmogaus, egzistencinė laisvė, kurią, sprendžiant iš visko, jis be galo brangino. Kalbama apie teorinį laisvės problemos suvokimą, kurį galima suprasti kaip laisvę greta liberalizmo. 

Pas mus be galo populiaru išgirdus tariant žodį laisvė, žmoguje išvysti liberalą. Tai, pavyzdžiui, gerai iliustruoja ir profesoriaus Leonido Donskio įžvalga perleidžiant 1959 m. JAV išleistą „Lietuviškąjį liberalizmą“. Stebėdamasis ir aiškindamas, kodėl jame atsirado Girniaus tekstas, jis teigia, kad Girnius kartu su frontininkais ir ateitininkais išvarė liberalizmą pro duris, tačiau jis grįžo pro langą „moralės ir laisvės“ pavidalu. 

Suprask, kritikuodamas liberalizmą (tai, be abejo, yra tiesa, nors ta kritika nėra dogmatiškas ir bukas klišių kartojimas, o subtili analizė, išryškinanti teigiamus ir neigiamus liberalizmo bruožus), Girnius nepastebėjo, kaip aktualizuojant laisvės klausimą liberali idėja tapo jo savasties dalimi. Suprask, jei jau kalbama apie laisvę, tai neišvengiamai patenkama į liberalų valdas. 

Mano galva, tai – mitas, kurį, beje, jau šių dienų Lietuvoje įkyriai propaguoja ne tik Lietuvos liberalai, dirbtinai pasisavindami laisvės monopolį, bet ir dalis Lietuvos konservatorių, atsiribodami nuo bet kurio kalbančiojo apie laisvę ir net pačios laisvės idėjos. Tai klaidinga nuostata, ir būtent Girnius yra vienas ryškiausių tos gretaliberalios laisvės atstovų ir propaguotojų.

Žvelgiant į Girniaus gyvenimą, pirmiausia dera pastebėti, kad susieti laisvės idėją ir liberalizmo ideologiją yra klaidinga ne tik teoriškai, bet ir istoriškai. Pirmiausia, tai rodo savivoka, kurią norėčiau pavadinti (geo)politine. Išeivijai – tiek liberalams atstovaujančiai Santarai-Šviesai, bet ne ką ne mažiau frontininkams ar krikščionims demokratams, – laisvė buvo Lietuvos valstybės ir visuomenės siekis. Kitaip sakant, neprivalėjai būti liberalu, kad keltum išsilaisvinimo iš komunistinės okupacijos klausimą. Tai buvo daroma ne tik deklaruojant nepriklausomos valstybės siekį, bet suvokiant, kad išsilaisvinimas neįmanomas neatsikračius komunistinės ideologijos suformuotos pasaulėžiūros.

Antra, laisvės teigimo ir liberalizmo ideologijos sutapatinimas gali privesti prie gana absurdiškų išvadų. Taip liberalu gali būti padarytas bet kuris, kalbantis apie laisvę. Beje, tai gana ryškiai atsispindi ir jau minėtame „Lietuviškajame liberalizme“. Iš dalies dar galima suprasti, kai kai kurie asmenys – nuo Simono Daukanto iki Vinco Kudirkos – siejami su laisvos dvasios žmonėmis, savotiškais proto-liberalais. Tačiau kai tautininkai taip pat pavadinami liberalais, nors ir tautiniais, ironiškai norisi klausti: ar Aušvico pažadas „Darbas išlaisvina“ taip pat nėra dar vienas liberalus moto?! Istoriškai ne kiekvienas kvietimas būti laisvais gali būti interpretuojamas kaip liberalus. Konkrečiai Girniui nuoširdžiai rūpėjo laisvė, bet jį pavadinti liberalu būtų mažų mažiausiai supaprastinimas.

Svarbiausias šiuo atveju yra teorinis laisvės aspektas. Girniaus pastangos paaiškinti laisvę buvo kuriamos ant kitokio filosofinio pagrindo, nei tai darė lietuviškieji liberalai, Santara-Šviesa. Čia laisvė net nėra įsileidžiama pro duris, nes ji niekada nebuvo išnykusi iš katalikiškojo politinio mąstymo orbitos. Ir, kita vertus, pats modernusis liberalizmas vis dar lieka lauke kaip įtartinas svečias. 

Faktas, jog Girniui rūpi laisvė, veikiau parodo ne tai, kad liberalizmas chuliganiškai veržiasi pro langus, o tai, kad jis suprato laisvės klausimo svarbą kiekvienam asmeniui ir nebijojo jo gvildenti savarankiškai, atsižvelgdamas į savo sąžinę ir katalikišką pasaulėžiūrą. Tai aiškiai pasakyta dar 1953 m. studijoje „Laisvė ir būtis“ nurodant vieną esminių moderniosios savivokos problemų ir teigiant, kad „mada kalba laiko rūpesčiu. O kuris gi rūpestis aktualesnis mūsų laikui, kaip išsaugoti laisvę?“.

Dvi skirtingos rūpesčio dėl laisvės formos fiziškai pasirodė ir bostoniškoje „Lietuvių enciklopedijoje“. Joje padarytas vargiai įsivaizduojamas dalykas – pateikti net du laisvės apibrėžimai: vieną rašė Vytautas Kavolis, o kitą – pats tomo redaktorius Juozas Girnius. Kęstučio K. Girniaus teigimu, laisvės terminą turėjo pateikti Kavolis, tačiau enciklopedijos redaktoriui Girniui aprašas pasirodė per daug sociologiškas. Tad jis nusprendė įdėti ir savo įrašą, juolab kad jo disertacijos tema ir vienas veikalų buvo skirtas būtent laisvės klausimui. Net ir pripažinus, kad šie du įrašai yra skirtingų mokslinių paradigmų, bet ne ideologijų interpretacijos skirtumai, nėra abejonių, jos atsakymas į klausimą „kas yra laisvė?“ nesuvestinas tik į vieną idėją, kuri priklauso vienai ideologijai. Ir tai, kad tie laisvės apibrėžimai plėtojami dviejų skirtingų politinių pasaulėžiūrų žmonių, manau, nėra atsitiktinumas.

Šis neatsitiktinumas yra vienas svarbiausių kalbant apie Girniaus laisvę. Girniui rūpi iš esmės „kitokia“ nei sociologiška-liberali-santarietiška Kavolio laisvė. Dar rašydamas straipsnį Kavolio redaguotame straipsnių rinkinyje „Lietuviškasis liberalizmas“, Girnius bando nusakyti sunkiai nusakomą dalyką – surasti bendrąjį liberalumo vardiklį. Ir viskas, ką jis gali padaryti, yra konstatuoti, kad liberalizmas iš tiesų kalba apie laisvę, bet „liberalizmas yra greičiau ta laisvės samprata“. 

Šis trumputis įvardis – ta – gana kategoriškas: jis išskiria tą, liberalią, laisvės sampratą ir leidžia numanyti esant kitą ar net kitas – ne liberalias. Ta liberali yra tokia, „kuri išpažįsta pasaulėžiūrinę laisvę ir kovoja dėl jos laidavimo viešajame gyvenime. Pasaulėžiūrinė laisvė apskritai, o ne kuri nors konkreti pasaulėžiūra yra tai, kuo pirmiausia turime liberalizmą apibrėžti. /.../ Liberalizmas yra laisvės išpažinimas. Tačiau laisvė dar neimplikuoja to, kas jos pagrindu pasiekiama kaip tiesa, kuria žmogus gali gyventi ir dėl kurios jis gali mirti. /.../ Kas šiame laisvės kelyje randama kaip asmeniui esminė tiesa, jo pasaulėžiūra, yra jau už liberalizmo.“

Būtent čia galima užčiuopti esminę įtampą tarp Girniaus plėtojamos ir liberalizmo išpažįstamos laisvės idėjos. Neabejotina, kad abiem atvejais laisvė yra svarbi. Tačiau liberalizmui laisvė yra ašinė sąvoka, šios pasaulėžiūros alfa ir omega, net pretenduojanti tapti savotiška politine dogma (ją galima išreikšti kiek tautologišku, tačiau viešojoje erdvėje gana tipišku, nors ir neeksplikuojamu teiginiu: kiekvienas privalo būti laisvas). 

Girniui laisvė tėra išeities taškas kitoms esminėms idėjoms pasiekti ir skleistis. Būtent pasaulėžiūra kaip principas, nusakantis santykį su tiesa, lemia laisvės reikalingumą, nes taip leidžiama plėtotis žmogui kaip savarankiškai ir sąžiningai būtybei. Atvirkščiai, liberaliojoje interpretacijoje pati laisvė pagrindžia pasaulėžiūros prasmę – nesvarbu, kas ir kodėl sakoma, svarbu, kad tai būtų pasakyta. 

Kitaip sakant, liberalui laisvė yra svarbiausia vertybė ir jis vadovaujasi nuostata, kad gera viskas, kas yra, jei tik tai pasirinkta laisvai. Girnius, neabejotinai sekdamas klasikine politine teorija ir katalikiška teologija, akcentus dėlioja iš esmės kitaip: taip, laisvė yra svarbi vertybė, tačiau pati ji nekuria ir nesąlygoja gėrio. Laisvės atžvilgiu gėris ir teisingumas yra autonomiški. Laisvė reiškėsi kaip „pašaukimas būti tobulais, kaip yra tobulas Tas, kurio paveikslu žmogus sukurtas“. Ir tai nėra laisvės neigimas, nes tiesa niekada neprievartauja. 

Tad Girniaus laisvė yra laisvė būti atviram gėriui ir tiesai, bet ne laisvė rinktis bet ką. Svarbu ne tik tai, kad laisvė įgalina turėti idealus, bet kad idealai įprasmina laisvę. Arba, jau remiantis Girniaus kritika liberalizmui, liberalizmas savyje neimplikuoja nei vienokio, nei kitokios metafizinio nusistatymo. Taigi liberalizmo laisvė yra laisvė be turinio; laisvė čia yra vertybė pati savaime, o kitos vertybės yra vertingos tiek, kiek realizuojamos „laisvai angažuojantis“.

Toks, rodos, kritiškas liberalizmo vertinimas pačių Lietuvos liberalų nebuvo atmetamas ir net atvirkščiai – deklaruojamas kaip vienas svarbiausių paties liberalizmo principų. Kitaip nei katalikai, kuriems laisvė tik suteikia galimybę patiems siekti tiesos, santariečiai nutyli tiesos prigimties klausimą ir kalba tik apie sąlygas, kuriomis tos tiesos galima siekti. Pati laisvė tampa siektinu tikslu. Nenuostabu, kad liberalizmas buvo visada ir visur, kur reikalaujama sudaryti sąlygas saviraiškai, nors šie reikalavimai skirtingais amžiais reiškėsi skirtingai ir buvo skirtingai liberalūs. 

Kaip rašo Karolis Drunga, ieškodamas bendrojo vardiklio liberalizmui, kaip pirmiausia apie laisvę kalbančiai ideologijai, „liberalizmas yra perdėm žemiškas dalykas /.../. Liberalizmas yra ieškojimas, taigi dinamiškas aktas formoms ir būdams surasti, kurie nuolat besikeičiančių aplinkybių akivaizdoje leistų žmogui ir žmonėms galimai laimingiau, taikiau ir darniau praleisti šioje ašarų pakalnėje skirtą išbūti laiką.“

Šia prasme neturėtų stebinti ir „tautininkiškų liberalų“ apibrėžimas, kur nurodyta, jog kažkuriuo metu tautiškumas veikia kaip laisvinanti jėga, nors kitais atvejais galima įžvelgti ir totalistinio nacionalizmo pavojų. Tad toks, santarietiškas, liberalizmas yra vien forma be jokio apibrėžto turinio – turinys yra paties individo rūpesčio ir sąžinės objektas.

Kitas ne mažiau svarbus aspektas, susijęs su laisvės klausimu, yra tai, kodėl visgi kai kurie liberalai ir tuometiniai katalikų intelektualai Girnių sugebėjo matyti kaip liberalą? Atsakymas, man rodos, gana paprastas: svarbiausias Girniaus filosofinės analizės atskaitos taškas yra žmogus, o pats žmogiškumo apibrėžimas neatsiejamas nuo laisvės principo. 

Šia prasme, skirtingai nei panašiu metu rašiusio ir panašių įsitikinimų Maceinos tekstuose, Girnius kur kas mažiau teologiškas, nors tai nepaneigia to, kad jis atstovauja savotiškai politinės katalikybės programai. Viena ryškiausių Girniaus politinio mąstymo savybių – bandymai aiškinti žmogaus prigimtį remiantis ne tik teologine asmens interpretacija, bet ir egzistencialistinės filosofijos prielaidomis. Nors Girnius patį „grynąjį“ egzistencializmą vertino kaip tam tikrais aspektais kritikuotiną doktriną, tačiau juo rėmėsi ne tik gilindamas ir tikslindamas žmogaus sampratą, bet pačią laisvę padarydamas svarbiu žmogiškumo elementu. 

Ryškiausias pavyzdys yra iš esmės jaspersiška Girniaus įžvalga, kad laisvė yra „žmogui savas buvimo būdas, kuriuo jis egzistuoja kaip save patį apsprendžianti būtybė“. Čia nesunku įžvelgti visą puokštę iš esmės liberalams priskirtinų idėjų: žmogus kaip centrinis analizės objektas, jo į save ir savikūrą nukreipta egzistencija, apsisprendimas kaip žmogiškumo principas.

Asmeniškumas tam tikra prasme net yra pirmesnis nei socialumas tautos ar valstybės pavidalais ir faktiškai jį kuria. Suprantama, ši kūryba suvoktina ne kaip liberalus susitarimas, o kaip ontologinė priklausomybė – be asmens bendruomenės būti negali, nes tauta pasireiškia tik per konkrečių asmenų veiklą, nors, kita vertus, pati bendruomenė reikalinga asmeniui būti. 

Čia nesunku įžvelgti tomistinės socialinės teorijos atšvaitus: asmuo visada yra konkrečiame pasaulyje ir priklauso konkrečiai bendruomenei – jis iš prigimties socialus. Kitaip sakant, nebūdamas bendruomenėje asmuo negali atsirasti ir tapti. Šis tapimas savimi pačiu konkrečioje bendruomenėje ir yra asmenybės formavimasis. Pavyzdžiui, kaip teigia Girnius, tauta yra ir objektyvi, nes skleidžiasi per akivaizdžią kultūrinę veiklą, ir tuo pat metu subjektyvi, nes yra negalima be konkretaus individo savo tautiškumo įsisąmoninimo, subjektyvaus savo tautybės pripažinimo. Tad tauta galima tik kaip sąmoningos ir kryptingos žmogaus valios jai įsipareigoti padarinys. 

Reikia pabrėžti, kad tai toli gražu ne konstruktyvinė laisvo socialumo kūrimo nuostata, nes kartu yra pripažįstama, kad tautiškumas neišvengiamas. Pavyzdžiui, tautai visuomet priklausoma, o pripažinus visų tautų lygybę, nėra jokio moralinio argumento keisti esamos tautinės priklausomybės.

Dar svarbiau yra tai, kad asmens įsipareigojimas sau pačiam, savo sąžinei, yra negalimas be rūpesčio savo tauta, nes būti kultūroje yra prigimtinė žmogaus savybė, kaip ir užsiimti konkrečia veikla ar turėti politinius įsitikinimus. Kiekvienas asmuo yra neatsiejamas nuo jį kuriančios bendruomeninės aplinkos galios, kurią reikėtų suprasti ne kaip prievartinę, o kaip prigimtinę žmogaus būklę. Tačiau net ši bendruomeninė žmogaus prigimtis analizuojama per paties žmogaus asmenį – blogai atsižadėti tautos ne todėl, kad ji yra gėris pats savaime, bet todėl, kad toks atsižadėjimas reiškia savęs paties atsižadėjimą. 

Užuot realizavęs save, toks asmuo, veikiamas socialinių madų, ekonominės naudos ar brutalios prievartos, yra skatinamas tapti kitos kultūros dalimi. Suvokiant Girniaus patirtį, galima įtarti, kad taip reaguota ne tiek į teorinę, kiek į praktinę problemą – tiek dalies egzilio lietuvių amerikonėjimą, tiek faktinį okupuotų lietuvių sovietėjimą. Šia prasme būtent tautinė kultūra ir tautinė valstybė yra neatsiejama nuo savęs paties teigimo ir kartu laiduojanti tikrąją laisvę. Jos bendruomeninė prasmė, įkūnijama pasaulyje, ir yra valstybė. 

Kitaip sakant, anksčiau buvo kalbama tik apie „valstybinę sąmonę“, kuri sietina su viešpataujančiuoju/-iaisiais, o moderni valstybė iškelia „tautinę sąmonę“, grindžiamą visuotinės asmens laisvės būti savimi pačiu ir būti lygiu su kitais principu. Pabrėžtina, kad tokia tautos samprata neimplikuoja nei valstybės formos, nei valstybinės santvarkos. Vienintelis Girniaus reikalavimas – išlikti sąmoningu, t. y. pripažinti faktinį savo lietuviškumą ir jį puoselėti, nes tik taip iš tiesų pasiliekama ištikimu pačiam sau ir gyvenama laisvėje. 

Atitinkamai „valstybės tikslas – jos valdomoje teritorijoje palaikyti tvarką ir vykdyti teisę, rūpintis visų jos gyventojų gerove ir jų laisvės laidavimu, t. y. padėti jiems būti labiau savimi pačiais. Tačiau tokia galimybė nereiškia moralinio reliatyvizmo, atvirkščiai, iš konkretaus žmogaus reikalaujama aiškios moralinės pozicijos ir – Girniaus atveju – krikščioniško įsipareigojimo. 

Kitaip sakant, jei bendruomenės praktika prieštarauja katalikiškajam mokymui, ji netampa teisinga. Dėl žmogaus polinkio į blogį – proto paklydimo, silpnos valios ir sąžinės laisvės atmetimo – blogis egzistuoja. Tikintis asmuo įpareigojamas toliau siekti gėrio visu savo gyvenimu. Tad laisvės laidavimas negali būti atskiras nuo aktyvumo bandant apsaugoti tiesos kelią nuo represyvaus blogio. Net tolerancija, kita svarbi liberalioji idėja, reikšmingai transformuojama. 

Girnius teigia: „Norime tikėti į tokią toleranciją, kuri būtų pagrįsta ne skeptine neviltimi pasiekti objektyvią tiesą, o meile žmogui iš meilės tiesai. Norime, kad tolerancija būtų pagrįsta tikėjimu, o ne abejone.“  Ši meilė ir šis tikėjimas psichologiškai visada sietini su sava esybe, jos pažinimu, pripažinimu ir puoselėjimu, neužmirštant kito tokio paties savo teisėmis savižinos subjekto.

Liberalioji, santarietiškoji, kavoliškoji laisvės interpretacija ir žmogaus bei bendruomenės santykio supratimas skiriasi iš esmės. Pasak Kavolio, „laisvės šaltinis yra žmogaus pajėgumas kurti simbolius, kurių prasmė yra į objektus „įprojektuojama“ žmogaus kūrybiniu aktu. /.../ Pasisavintais bendraisiais kultūriniais veiksniais žmogus tampa pajėgus disciplinuoti ir interpretuoti savo prigimtį. Bet šiuo savo prigimties disciplinavimu ir interpretavimu žmogus teatspindi savo bendruomenę, jam standartizuotus kultūrinius simbolius perdavusią. Kultūros pagalba įgijęs bent kiek l[aisvės] gamtos atžvilgiu, žmogus dar netampa laisvas atžvilgiu bendruomenės, kuri jam tą kultūrą yra perdavusi. Konformistas yra tiek pat bendruomenės pavergtas, kiek impulsų žmogus – gamtos. Bendruomenės atžvilgiu žmogus įgyja l[aisvę], kai situacijos, su kuriomis jis susiduria, tampa skirtingomis nuo tų, kuriose jis išmoko savo bendruomenės tradicijas sudarančias objektų ir veiksmų reikšmes.“  

Tokia formuluotė vadinamojo sociologinio požiūrio į laisvę neleidžia vertinti tik kaip kitos disciplinos interpretacijos, kurią galima suderinti su filosofiniu metafiziniu požiūriu. Atvirkščiai: ji reprezentuoja alternatyvią pasaulėžiūrą, kurioje laisvė iš esmės suvokiama kitaip. 

Tiesa, laisvės subjektą santariečiai, kaip ir katalikai, apibrėžia per asmenį, kuris veikia laisvai paklusdamas savo sąžinės reikalavimams. Kaip ir pats asmuo iš prigimties yra tas, kuris reikalauja laisvės savo egzistencijai – galėjimui turėti ir puoselėti savo įsitikinimus, išreikšti juos žodžiais ar veiksmais arba, kaip sako Kavolis, kurti simbolius. Laisvė yra tik žmogaus galimybė, realizuojama paties žmogaus, taigi ir paties žmogaus atmetama.

Tačiau laisvės ribų ir išsilaisvinimo klausimai sprendžiami iš esmės kitaip. Formaliai žiūrint, tiek girniška, tiek kavoliška laisvė baigiasi ties kitu asmeniu ir priklauso nuo asmeninės sąžinės. Užuot reikalavus giliau pažinti save, vietoj pažinimo, kuris yra neatsiejamas nuo suvokimo, jog asmuo priklauso socialinei tradicijai, liberaliajai tradicijai svarbu išlaisvinti jį nuo šių socialinių veiksnių. 

Savęs pažinimas sutapatinamas su žmogaus kaip neturinčio praeities pažinimu, o tikroji laisvė yra gebėjimas įžvelgti slopinančias struktūras ir atmesti arba, kavoliškai sakant, tapti laisvam kultūrą žmogui perdavusios bendruomenės atžvilgiu. Kavolio teigimu, toks savęs suvokimas įvyksta lūžiniais istorijos momentais, kai žmogus netenka ryšio su buvusia egzistencine tvarka1, tampa nužemintas.

Tad bet kuri žemiškoji moralinė sistema santariečiui yra socialiai kuriamas, todėl – išviršinis ir potencialiai pakeičiamas principas. Jis netvirtins moralės, bet gali kantiškai svarstyti, kaip sukurti bendrus moralinius dėsnius. 

Bandydamas nurodyti bendrąją liberalizmo vardiklį, Drunga teigia: „Ne teoriškų samprotavimų, bet empirinio pažinimo dėka liberalizmui visuomenė yra /.../ daugialytis reiškinys. Žmogaus buvimo prasmės ieškojime ar tikėjime yra tiek [daug] kelių /.../. Liberalizmas gi šioje kovoje nesiangažuoja /.../. Liberalizmas yra užsiangažavęs /.../ sudaryti /.../ tokias sąlygas, kad žmogus /.../ galėtų pats laisvai apsispręsti /.../.“

Šis laisvo įsipareigojimo moralei principas atsispindi ir liberalų apibrėžiamame laisvo asmens santykyje su sociumu. Jis vėlgi nėra atmetamas. Žmogus socializuojasi perimdamas visuomenės kultūrinius simbolius, o aplinka kuria iššūkius, į kuriuos žmogus privalo atsakyti. Tačiau kartu pati visuomenė yra galima tik dėl asmens įsipareigojimo tai bendruomenei pratęsti jos kultūrinių simbolių atgaminimą.

Gana paradoksaliai iš kiekvieno reikalaujama kurti tokią socializavimosi sistemą, kuri leistų geriau suvokti esamos socialinės tvarkos prigimtį ir, atitinkamai, ją kvestionuoti, kritikuoti ir perkurti. Taigi visuomenei suprasti ir laisvei įkūnyti iš tiesų nereikia filosofijos. Užtenka sociologijos – mokslo apie visuomenės sanklodą ir jos kaitos dėsnius, ir tik juo remdamasis žmogus gali tikrai laisvai, nuo nieko nepriklausomai pasirinkti. 

Girniaus filosofinis pasirinkimas yra kitoks. Jis jaspersiško ir sartriško egzistencializmo diktuojamame išsilaisvinime nuo visko matė grėsmę. Ir ne tik todėl, kad užmirštamas pasaulis ar geriausiu atveju jis pradedamas traktuoti kaip savo valiai palenktina tikrovė. Radikalus išsilaisvinimas kartu yra ir atsidavimo niekiui, taip neigiant savo žmogišką prigimtį, tikrąją laisvę, kuri visada konkreti – yra iš pasaulio ir yra dėl pasaulio.

Autorius Justinas Dementavičius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorius.Straipsnis parašytas remiantis neseniai pasirodžiusia autoriaus knyga „Tarp ūkininko ir piliečio: modernėjančios Lietuvos politinės minties istorija“.

Šis straipsnis buvo skelbtas 14 istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close