captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Kasčiūnas. Ar įmanomas V. Putino sistemos žlugimas?

Naftos kainoms nusileidus iki rekordinių žemumų, o dėl krentančio rublio kurso vidutinei algai Rusijoje beveik susilyginus su Lietuvos minimalia alga, atsinaujino diskusijos dėl V. Putino politinio režimo ateities. Ar V. Putino sistema griūna? Ar egzistuoja „rūmų perversmo“ galimybė? Ar bręsta nepatenkintos Rusijos visuomenės revoliucija? Ar iš esmės įmanoma Rusijos politinės sistemos pertvarka?
TSPMI nuotr.
TSPMI nuotr.

Politikos apžvalgininko Vladimiro Laučiaus teigimu, visos kalbos apie „suskaičiuotas V. Putino dienas” trumpam šmėkštelėdavo, kaip šamaniški užkalbėjimai, ir greit užsimiršdavo, o V. Putino valdžia toliau sau gyvavo ir vargo nematė. „Turime pripažinti, kad Putino įtvirtintas valdymo modelis buvo ir tebėra gan tvarus, o ateities režimai Rusijoje neišvengiamai tęs putinijos, sovietijos, imperijos, maskolijos ir Aukso Ordos tradicijas“ – konceptualiame straipsnyje „Vienintelis kelias nugalėti V. Putiną“ teigia V. Laučius.

Anot apžvalgininko, teks dar ilgai dirbti su Putino Rusija – net tada, kai jau nebe Putinas ją valdys: „Rusija dar ilgai bus tokia, kuri nepatiks Vakarams: agresyvi, neatitinkanti šiuolaikinių Vakarų standartų, nuolat metanti iššūkį jų vertybėms ir išlaikanti savo karinę bei politinę įtaką – net ir pigios naftos laikotarpiais.“

Pritariu V. Laučiui, kad nereikėtų kurti revoliucinės utopijos. Deja, bet iš tiesų – liberali opozicija V. Putino režimui neturi ateities. Liberalų idėjos ir veikla didžiajai Rusijos visuomenės daliai vis dar asocijuojasi su šoko terapija pirmaisiais posovietiniais metais. Nuolat patvaldystės sąlygomis gyvenusioje Rusijos visuomenėje nėra revoliucinio potencialo. Esu tikras, jog kartais mes labai pervertiname sociologinių apklausų svarbą V. Putino politikai. Juk ne čia slypi grėsmė jo „politinei vertikalei“. Klausimas – kur?

Nereikėtų atmesti kito – V. Putino režimo vidinio susiskaldymo ar irimo – scenarijaus. Ir tokių precedentų naujausioje istorijoje galima rasti. Juk M. Gorbačiovas pats tikrai nesiekė SSRS subyrėjimo, jo „perestroika“ buvo planuojama pagal XX a. pradžios Naujosios ekonominės politikos pavyzdį. Tačiau M. Gorbačiovas susidūrė su tautiniais sąjūdžiais, krentančiomis naftos kainomis bei SSRS persitempimu „ginklavimosi varžybose“ ir todėl jam nepavyko sukontroliuoti procesų. Jis norėjo įtvirtinti savo galią Politbiure, modernizuoti imperiją, bet prisidėjo prie to, ko visiškai neplanavo – Sovietų Sąjungos žlugimo. Ir tai būtų buvę neįmanoma be politinio elito susiskaldymo: konkurencijos tarp Gorbačiovo ir senųjų komunistų grupės, o vėliau ir be Boriso Jelcino, kaip alternatyvaus galios centro, iškilimo.

Ar kažko panašaus galima tikėtis šiandien? Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo V. Putino režimo prigimties. Rusijos politiniai technologai sukūrė ir į pasaulį paleido daug įvairių ideologinių klišių. Rusija kaip „Trečioji Roma“, „rusų pasaulis“ ar Rusijai kaip „valstybė-civilizacija“, ginanti tradicines vertybes. Tai lyg ir leistų kalbėti apie V. Putino Rusijos ideologinį pagrindą, tačiau K. Dawisha teigimu, šios politinės sistemos pamatas – ne ideologija, o kleptokratiniai ryšiai. Tokios sistemos stabilumas priklauso nuo to, ar pavyks suvaldyti visas politinio elito grupes, kurios ir yra susaistytos korupciniais ar kitokiais tarpusavio priklausomybės saitais.

Kitaip nei B. Jelcino Rusijoje, kai oligarchai tarpusavyje pasiskirstę verslo įtakos sferas kontroliavo visą politinę sistemą, V. Putino Rusijoje jo artimiausia politinė aplinka yra perėmusi svarbiausių ekonomikos šakų kontrolę. O tai leidžia V. Putinui, kaip sistemos „šeimininkui“, dalinti rentas ir palaikyti pusiausvyrą tarp skirtingų elito grupių. 

Tačiau stabiliai žemos naftos kainos ir Vakarų sankcijos didina spaudimą V. Putino režimui, nes senka aruodas iš kurio yra maitinamos įvairios lojalios elito grupės. Juk daugiau nei 50 procentų šalie biudžeto iki šiol sudarė pajamos iš prekybos energetiniais ištekliais (nafta ir dujomis). Turint galvoje, kad V. Putinas atlieka savotiško arbitro vaidmenį ir palaiko balansą tarp įvairių grupių, šią rolę atlikti jam bus vis sunkiau, o konfliktai tarp įvairių politinių ir verslo grupių gali būti dažnesni. Jau ir dabar pastebimi ženklai, kai artimiausiam V. Putino ratui priklausantys verslininkai bando užimti senųjų (Jelcino laikais atsiradusių, bet V. Putinui lojalumą deklaravusių) oligarchų pozicijas. Tad nereikėtų nustebti, jeigu kalbas apie elito grupių konfliktus už storų Kremliaus sienų girdėsime vis dažniau ir dažniau.

Turbūt ne veltui Kremlius siunčia mums žinutes, jog neva po V. Putino gali būti dar blogiau.  Kažkur jau girdėta?  Verta prisiminti nuolatines Vakarų baimes dėl žlungančios Sovietų Sąjungos kaip „juodosios skylės“. Kodėl Vakarų lyderiai palaikė M. Gorbačiovo „perestroiką“, o lietuvius ragino neskubėti atkurti nepriklausomybę? Todėl, kad jie nenorėjo galios vakuumo Rusijoje, nes vakariečius kaustė baimė vien nuo minties apie tai, kas galėtų perimti masinio naikinimo ginklų kontrolę. Jie visada norėjo, kad Rusijoje būtų tas galios centras, su kuriuo būtų galima kalbėtis. Tik galbūt kiek liberalesnis.

Kai pradedame svarstyti galimus V. Putino režimo scenarijus, ima veikti ta pati logika, kuri veikė ir prieš 25 metus -  gal neperspauskim su sankcijomis V. Putino, nes po jo ateiti į valdžią gali dar blogesni. Būtent tai mums šiais metais svarstant sankcijų pratęsimą bandys įrodinėti Italija, Prancūzija, o galbūt net ir – Vokietija. V. Putinui toks požiūris yra naudingas. Be to, jis tikrai neprieštarautų įsitikinimui, kad Rusijos pertvarkyti yra neįmanoma, o jo režimas yra tvarus ir neturi silpnų vietų. O juk turi. Ir ne vieną.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...