captcha

Jūsų klausimas priimtas

Prancūzų laicizmas – dviprasmiškas

„Prancūzija ima reformuoti sekuliarizmo dėstymą tam, kad padėtų stabdyti radikalizaciją“ – taip skelbia vieno straipsnio britų dienraštyje „Guardian“ antraštė. Bet ką šie žodžiai reiškia? Ką jais norima pasakyti? Kokia už jų slypi mintis? Ir ar ji teisinga? 
V. Radžiūno/LRT nuotr.
V. Radžiūno/LRT nuotr.

Straipsnį parašė šio Londono laikraščio korespondentė Paryžiuje, Angelique Chrisafis. Ji ir laikraštis „Guardian“ dėsto ne savo nuomonę, o perteikia Prancūzijos švietimo ministrės požiūrį. O jį, mano manymu, verta ne tik gerai suprasti, bet ir kritiškai pakedenti.

Pirmiausia, ne tik švietimo ministrė, bet ir dauguma Prancūzijos politikų bei visuomenės lyderių įsitikinę, kad prancūžiškasis sekuliarizmo principas, liepiantis atskirti bažnyčią nuo valstybės, yra iš esmės sveikas. 

Bet daugelio kitų nuomonė truputį kitokia. Taip, religiją reikia atskirti nuo valstybės, tačiau ne prancūzišku būdu, ne taip, kaip to reikalauja vadinamasis prancūzų laicizmas.  

O kaip jis to reikalauja? Čia grįžkime prie švietimo ministrės Najat Vallaud-Belkacem. Anot jos, šį principą iškreipė kraštutinės dešinės politikai ir tuo  iškraipymu pasinaudodami taip įnirtingai  puolė islamą, jog sumaišė Prancūzijos moksleiviams protus. 

Todėl, teigia ministrė, būtina pakoreguoti šio principo išaiškinimą mokyklose taip, kad mokiniai suprastų, jog religijos atskyrimas nuo valstybės juos tik apgins. 

Pasak ministrės, po džihadistų kruvinų išpuolių pernai Paryžiuje Prancūzija  ėmėsi laicizmo ir pilietinių vertybių dėstymą iš pagrindų atnaujinti, paversdama šį dėstymą šalies kampanijos prieš terorizmą ir radikalizmą esmine dalimi. 

„Turime iš naujo įsisavinti ir perteikti laicizmo sampratą, idant savo jauniems mokiniams paaiškintume, jog, kokio jie bebūtų tikėjimo, ši samprata yra jiems ir jų nei iškiria ir nei atskiria. 

Laicizmas arba, kitu žodžiu, sekuliarizmas – ne prieš juos: atvirkščiai, jis juos saugo“, – sako marokiečių kilmės Prancūzijos ministrė. 

Toliau Londono laikraščio žurnalistė Angelique Chrisafis informuoja, kad „Prancūzija yra pasaulietinė valstybė, pagrįsta aiškiu bažnyčios ir valstybės atskyrimu, kurio tikslas – įgyvendinti visų privačių įsitikinimų lygybę. 

Religijos klausimais valstybė išlaiko neutralumą, tačiau privalo saugoti kiekvieno žmogaus laisvę savo tikėjimą praktikuoti. 2004 m. Prancūzija uždraudė merginoms nešioti islamiškus galvos apdangalus valstybinėse mokyklose, kartu uždrausdama ir visus kitus religinius simbolius, kaip antai kryžius ar turbanus, motyvuodama tuo, kad mokyklos turi būti laisvos nuo bet kokios religijos.“ 

Tada dienraščio „Guardian“ žurnalistė perduoda žodį Prancūzijos švietimo ministrei N. Vallaud-Belkacem, kuri aiškina taip: „Laicizmo esmė ta, jog sakome, kad Prancūzijoje žmonės gali tikėti ar netikėti pagal savo pačių pasirinkimą ir viešosios įstaigos turi tais atžvilgiais būti neutralios. 

Todėl mes ir prašome, kad mokyklose mokiniai nenešiotų išsiskiriančių religinių simbolių, nes mokyklos turėtų būti abejingos įsitikinimams ir visus žmones bei jų įsitikinimus reikia traktuoti vienodai. 

Tačiau tarp moksleivių didėjo nesupratimas, ką tai reiškia. Kai kuriems mokiniams tai pasirodė kaip agresyvus išpuolis prieš jų tapatybę. 

Bet jeigu didelis skaičius jaunų mokinių įsitikinę, kad sekuliarizmas – tai puolimas būtent prieš juos, taip yra tik dėl to, kad metų metais šiuo terminu viešojoje arenoje piktnaudžiauja kaip tik kraštutiniai dešinieji ir kiti dešinieji ir jį iškreiptai vaizduoja kaip nutaikytą į islamą. 

Dešinieji ekstremistai dažnai akcentuoja, kaip musulmonai skiriasi nuo kitų, o tai, aišku, visuomenėje kelia problemų. 

Todėl mes ir norime prie šios sekuliarizmo, laicizmo sąvokos padirbėti ir ypač pamokyti pedagogus.“

Bet kaip tik čia, pridursiu nuo savęs, problemos su tuo laicizmu išryškėja. Lietuviškame Mokykliniame tarptautinių žodžių žodyne šio  daiktavardžio nėra, tačiau yra būdvardis laicistinis, -ė, kurio reikšmė apibūdinama taip: pasaulietinis, antibažnytinis. 

Čia ir kyšo visa dviprasmybė: būti pasaulietiniam yra vienas dalykas, o būti antibažnytiniam – visai kitas, ir tiedu dalykai netapatūs, net ir nepanašūs, todėl glausti juos po vienu stogu yra kurti painiavą.

O ką reiškia būti pasaulietiniam? Tai vėlgi turi dvi reikšmes: arba nepriklausyti dvasininkų luomui, arba kreiptis į pasaulį, rūpintis pasaulio reikalais, apsiriboti pasauliu. Tačiau nė viena iš šių tikrai nekaltų reikšmių nereikalauja būti antibažnytiniam, tai yra nusiteikusiam prieš bažnyčią, būti jai priešiškam. 

Juk galima būti nebažnytiniam, t. y. nepriklausyti bažnyčiai, ir kartu nebūti jos priešu. Esama nebažnytinių dalykų, klausimų, temų, požiūrių, bet tokiais būdami jie nepasidaro antibažnytiniai. 

O tikroji prancūziškojo laicizmo esmė, mano nuomone, ir yra bažnyčiai, tikėjimui, religijai priešiško požiūrio piršimas, prisidengus neutralumo skraiste. 

Tuo atžvilgiu tame pačiame Jungtinės Karalystės dienraštyje „Guardian“ pasirodė Giles‘o Fraserio straipsnis pavadinimu „Prancūzijos plačiai išgirtas sekuliarizmas nėra ta neutrali erdvė, kuria jis prisistato“.  

Jis prasideda taip: „šių metų pradžioje mažas Prancūzijos miestelis Saržė-lė-le-Man įvedė potvarkį „kiauliena arba nieko“: musulmonų ir žydų vaikai turi mokykloje arba valgyti kiaulieną, arba likti alkani. 

Tokio potvarkio reikia tam, kad „būtų išgelbėtas sekuliarizmas“, kaip teigia Nacionalinio Fronto lyderė Marine Le Pen. „Mes nepritarsime jokiems religiniams reikalavimams moksleivių pietų valgiaraščiuose, – tarė ji ir tęsė: – nėra jokios priežasties, kodėl religija turėtų žengti į viešąją erdvę.“ 

Toliau Giles‘as Fraseris aiškina, kad nors prancūzų laicizmas istoriškai buvo nukreiptas prieš kadaise dominavusią katalikybę, dabar jis bando iš viešojo gyvenimo išbraukti visas religijas. 

G. Fraserio žodžiais, „šlovinga ateistinio racionalumo pergalė prieš pavojingą Katalikų bažnyčios obskurantizmą yra vienas iš didžiųjų Prancūzijos respublikos įsteigimo mitų. Jame užkoduota žinia, kad laisvė, lygybė, brolybė gali suklestėti tik iš viešojo gyvenimo pašalinus religiją. Verta prisiminti, ką šis ideologinis erdvės išvalymas iš tiesų reiškė“, – teigia G. Fraseris ir toliau atpasakoja kruviną Prancūzų revoliucijos karo prieš Katalikų bažnyčią istoriją. Tada, XVIII a. pabaigoje, ir prasidėjo modernmusis terorizmas. 

„Teroras yra niekas kita kaip tik greitas, griežtas, nesitaikstantis teisingumas, todėl tai tiesiog dorybės išraiška“, – argumentavo Maksimiljanas Robespjeras tekste, kuris dabar skambėtų kaip patrakęs „Islamo valstybės“ pranešimas spaudai.

O Prancūzijos Vandėjos srityje tie, kurie liko ištikimi savo šimtmečių senumo tikėjimui, buvo išžudyti skerdynese, kurias istorikas Markas Levene‘as pavadino „moderniojo genocido archetipu“. 

Sisteminga Prancūzijos dekristianizacija nebuvo natūralus ir neišvengiamas sklerotiškos religijos koliapsas ir Švietimo racionalumo iškilimas. Tai buvo žudikiškas, valstybės inicijuotas ir palaikomas katalikybės nuslopinimas“, – rašo dienraštyje „Guardian“ apžvalgininkas G. Fraseris.

Pridurtume, jog civilizuotoje Vakarų šalyje, taigi ir Lietuvoje, visi tikėjimai turėtų būti valstybės proteguojami tuo atžvilgiu, kad visiems jiems pripažįstama teisė reikštis viešame gyvenime. 

Tačiau nė vienas jų neturėtų būti preferuojamas (sulaukti pirmenybės), nebent daugumos pritarimu tos šalies piliečiai kokiam nors tikėjimui (ar netikėjimui) tą pirmenybę suteiktų (pvz., tradicijos sumetimais).

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...