captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Kruvinasis Vilniaus sekmadienis vokiečių atmintyje

Yra trys dienos, kurios yra reikšmingos Lietuvos laisvės kelyje. Viena jų, Vasario 16-oji, žymi to kelio naują pradžią, kai tauta po caristinės ir kaizerinės okupacijų sukūrė nepriklausomą demokratinę respubliką. Kitos dvi žymi tos respublikos apgynimą – Sausio 13-ąja krauju, Kovo 11-ąja begaline drąsa ir ryžtu atstatant tai, kas Hitlerio-Stalinu paktu buvo sugriauta. 
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Tačiau 1991-ųjų sausio 13-ąja laisvės gynėjai ne tik sudėjo kraujo auką, bet ir parodė idealizmo įkvėptą drąsą. Klausimas išlieka: kodėl žmonės, net ir tos pačios tautos vaikai, tokie skirtingi moraliniu atžvilgiu?

Juk sąžinė įgimta visiems, tačiau kodėl vieni jos klauso įdėmiau nei kiti?  Kodėl vieni miršta didvyriais, o antri – niekšais? 

Aišku, didžiulė dauguma žmonių – nei visiški niekšai, nei šimtaprocentiniai didvyriai. Daugumoje žmonių glūdi ir šlakelis niekšybės, ir šlakelis didybės. Tiksliau pasakius, tik labai retas žmogus yra blogio arba gėrio „grynuolis“.

Gal Stalinas bei Hitleris ir galėjo būti „grynojo pikto“ pavyzdžiai, o Motina Teresė bei Dalai Lama – „grynojo gėrio“. Bet tai tik išimtys.

Taisyklė greičiau toji, kad beveik kiekviename žmoguje gėris ir blogis susimaišę, ir daugumoje tokių atvejų – skirtingomis proporcijomis ir kitokiais atžvilgiais.

Štai didelis politinis herojus gali būti nelaimė savo žmonai ar vaikams, o tikrai pavyzdingas šeimos vyras ir tėvas – piktadarys svetimiems.

Tačiau nereikia nė kraštutinumų – dauguma žmonių nei angelai, nei velniai, bet kažkur vidury įvairiais atstumais ir požiūriais ar tai priartėję prie vienų ar antrų, ar tai nutolę nuo jų.

Šias savaime aiškias tiesas kartojame dėl to, kad praktiniame gyvenime jas dažnai pamirštame. Net ir, o gal ypač, politiniame gyvenime mes per daug linkę žmones skirstyti į „geriečius“ ar „blogiečius“, išleisdami iš akių tai, kad vienu požiūriu iš esmės labai geri žmonės gali kitu požiūriu būti ne tokie geri, ir atvirkščiai – labai blogi žmonės vienu atžvilgiu gali būti geri kitu atžvilgiu.

Tai reiškia, kad žmones reikėtų iš karto vertinti ne „apskritai“ ir ne „iš visumos perspektyvos“, o pirmiausia pagal konkretų jų elgesį tam tikrais atskirais atvejais ir tik po to daryti apibendrinamą išvadą.

Taigi dabar, Antanui Sniečkui jau seniai mirus, galime drąsiai tarti, jog iš esmės tai buvo nuožmus budelis, nors dėl savo mokėjimo prisitaikyti prie valdančiosios TSKP klikos linijos jis kartais sugebėdavo nepakenkti Lietuvos interesams ir iš kelių galimų alternatyvų pasirinkdavo Lietuvai naudingesnę.

O Michailas Gorbačiovas, jei ne pats tiesiogiai įsakė, tai bent neužkirto kelio kruvinajam 1991 m. sausio 13 d. Vilniaus sekmadieniui. Tai jau daro jį kažką labai panašaus į „velnio išperą“. 

Antra vertus, be jo paskelbtos „perestroikos“ ir „glasnost“ vargu ar būtų tikrove tapusi ir 1990 m. kovo 11-oji.  Juk ne Jurijus Andropovas ir ne Konstantinas  Černenka, o Michailas Gorbačiovas ne tik atvėrė vartus „tautų pavasariui“ bei išsilaisvinimui Vidurio ir Rytų Europoje, bet ir nesuvaldė procesų, vedusių prie Sovietų Sąjungos subyrėjimo ir likvidavimo.  

Tad kaip jį „amžinybės perspektyvoje“ vertinsime?

Arba tą pačią Sausio 13-ąją? „Tai vienintelė tikra pergalės diena Lietuvos istorijoje!“ – šiemet sušuko mūsų istorikas Nerijus Šepetys Vokietijos internetinio laikraščio „Zeit“ bendradarbiui Felixui Ackermannui ir tuoj pat suskubo paaiškinti, jog „tai diena išdavystės ir ištikimybės, narsumo ir pergalės, nežmoniškumo ir brolybės“.

Reikšmingi žmogiški dalykai dažnai būna sykiu ir baisūs, ir didingi, kaip dabar po 25-erių metų tai įvertina ne tik lietuviai, bet ir mūsų artimiausi Vakarų kaimynai vokiečiai, savo geriausiuose laikraščiuose tai dienai skyrę plačius reportažus.

Iš vieno jų jau citavome Vilniaus universiteto dėstytojo ir žurnalo „Naujasis židinys“ redaktoriaus N. Šepečio žodžius. O paties straipsnio, pavadinto „Vilniaus Maidanas“, pagrindinė mintis ta, kad „jie žuvo, kai protestavo už valstybinę nepriklausomybę. Kruvinasis Vilniaus sekmadienis primena, jog laisvė dar ir šiandien nėra savaime suprantama“.

Toliau reportažo autorius F. Ackermannas, šiuo metu Europos humanitariniame universitete Vilniuje dėstantis kultūrologiją, ne tik primena kai kuriuos esminius nesenos Lietuvos politinės istorijos faktus nuo Hitlerio-Stalino pakto ligi Sąjūdžio iki šiandienos, bet ir brėžia „lietuvių akimis“ matomas paraleles tarp „prie televizijos bokšto ir parlamento stovinčio  priešo su kalašnikovu rankoje 1991 m. Vilniuje ir priešo, stovinčio su kalašnikovu rankoje 2016-ais Luhanske ir Donecke rytų Ukrainoje – Krymo aneksijos ir Rusijos sukelto karo Donbase įkandin“.  

Savo straipsnį jis baigia taip: „83-ejų metų Vytautas Landsbergis primena ne tik iš Rusijos tebekylančią grėsmę, bet ir demokratinių visuomenių laisvei grasinančią teroro organizaciją, pasivadinusią „Islamo valstybe“: „tai pavojus mums visiems“.

„Po jo kalbos, – rašo F. Ackermannas, – girdėti ilgi plojimai, mosikuojama Lietuvos ir Ukrainos vėliavėlėmis, o klausytojai garsiai skanduoja: „ačiū, ačiū!“.

Tiek iš straipsnio daugiau socialdemokratų pažiūroms atstovaujančiame internetiniame laikraštyje „Zeit“.

O kitas labiau liberalinis ar konservatyvus nacionalinis dienraštis „Welt“ taip pat šių metų sausio 13 d. datuotame straipsnyje, pavadintame „Gorbačiovas norėjo Sovietų Sąjungą išgelbėti per prievartą“, rašė, jog „1991 m. sausį per „kruviną sekmadienį Vilniuje“ sovietų kariai nužudė 14 taikių demonstrantų ir daugiau nei 600 sužeidė, nes Nobelio taikos premijos laureatas Michailas Girbačiobas norėjo Lietuvą parklupdyti“.

Tada laikraštis pagyrė tuometinę Vokietijos televizijos žinių laidos „Tagesschau“ redakciją už „aiškumą“:

„Lietuvoje praktiškai valdžią perėmė sovietų armija“, – sakė diktorius Wilhelmas Wiebenas 1991 m. sausio 13 d. 20 val. rūsčiai nuspalvintu balsu tiesiai į kamerą: „Tankams riedant pirmyn buvo užmuštų ir sužeistų“.   

„Tik šią akimirką daugeliui vokiečių pasidarė aišku, kokia neapsakoma laimė juos buvo palydėjusi. Prieš tris su puse mėnesio Vokietija vėl susivienijo, Vokietijos demokratinė respublika įsiliejo į Vokietijos federacinę respubliką, o šioje taikingoje revoliucijoje nepralietas nė lašelis kraujo.

Tačiau Sovietų Sąjunga gali ir kitaip – o prezidentas M. Gorbačiovas mažų mažiausiai kruvino smurto nesustabdė“, – rašė dienraštis „Welt“ šį trečiadienį.

Asmeniškai prisimenu, kaip porą dienų vėliau mane, tuo metu dirbusį  „Laisvosios Europos“ radijuje Miunchene, Vokietijos televizijos stotis „ZDF“ pakvietė į politinių diskusijų laidą. Prieš ją ir per ją pasidarė aišku, kaip labai daugelį vokiečių nuvylė M. Gorbačiovo, padėjusio Vokietiją suvienyti, nelaukta politika Lietuvos atžvilgiu.

Paaiškėjo ir eilinių vokiečių simpatijos mūsų šaliai.

Apžvalga skambėjo LRT RADIJO eteryje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...