captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Pugačiauskas. Ne ledlaužis, o kliūtis?

Witoldas Waszczykowskis – naujokas tik Lenkijos užsienio reikalų ministro poste. Diplomatijoje jis – veteranas, todėl tuo labiau netikėta, kad jam tapo staigmena toji audra, kuri kilo dėl žodžių, kad Lenkija galėtų sutikti su mainais – leisti Londonui nesilaikyti Europos Sąjungos įsipareigojimų, jei tai sustiprintų NATO įsipareigojimus rytinėms Aljanso narėms.

Naujienų agentūra „Reuters“ pacitavo ministro žodžius, – jų jis taip ir nepaneigė, – kad Varšuva nepritaria Didžiosios Britanijos užmojams diskriminuoti migrantus iš rytinių Europos Sąjungos narių, „nebent Britanija išties reikšmingai padėtų dėl Lenkijos gynybos ambicijų per Varšuvos viršūnių susitikimą“, į kurį NATO valstybių vadovai rinksis liepos pradžioje ir per kurį Lenkija tikėjosi sulaukti sprendimo dėl nuolatinių pajėgų dislokavimo prie Rusijos sienos.

Ir ministras, ir jo ministerija karštai neigė, kad Lenkijai galėtų būti priimtinas skirtingas įvairių Europos Sąjungos piliečių traktavimas Britanijos socialinės apsaugos sistemoje. Tai viena iš premjero Davido Camerono siūlomų reformų, kad jis pats agituotų pasilikti Bendrijoje prieš ateinantį referendumą. Tačiau apie citatos esmę – nematytus mainus tarp Europos Sąjungos principų ir NATO principų – vėliau kalbėjo miglotai: esą tai ne sąlyga, o tik pasvarstymai – ir pernelyg išpūsti.

Vis dėlto visa naujosios Varšuvos vyriausybės politika grindžiama tokių mainų filosofija. Lenkijos dešinieji, kaip prieš tai Vengrijos dešinieji, diagnozavo, kad Europos Sąjunga, jos principai ir jos integracijos siekiai nebegali užtikrinti pamatinių valstybės interesų – saugumo ir klestėjimo. Todėl politiką jie ėmėsi perkurti taip, kad ji, jų pačių manymu, visų pirma gintų šiuos interesus, o tik tada gražiai atrodytų tikintiems europinėmis svajonėmis ir principais.

Dabar, kai net liberaliosios Skandinavijos vyriausybės stato sienas Šengeno erdvėje ir kai net socialdemokratų ministrė Vokietijoje skundžiasi, kad imigrantai vyrai negerbia moterų, toks Lenkijos konservatorių elgesys atrodo kur kas mažiau išsišokantis iš bendro konteksto, negu dar prieš metus atrodė Vengrijos dešiniųjų politika.

Tačiau tiesmukiška Varšuvos politika visų pirma pavojinga jai pačiai, o tada ir tokioms aplinkinėms šalims, kaip Lietuva, – ne dėl principinių sumetimų, bet kaip tik dėl pragmatinių.

Principų vertę trys didžiosios Europą ištikusios krizės – Rusijos ir Ukrainos, Graikijos ir migrantų – gerokai sumenkino, bet paversti principus mainų objektu NATO prieštarauja pačių rytinių Aljanso sąjungininkių interesams.

Kai būsimojo Varšuvos NATO vadovų susitikimo šeimininkai mėgina mainų siūlymais vilioti vieną iš dviejų didžiųjų Europos karinių galybių, jie patys pakerta deklaraciją, kad NATO saugumo garantijos geležinės, ir dar akivaizdžiau parodo, kad Aljanse nėra vienybės netgi dėl pamatinės jo misijos – ginti visas sąjungininkes.

Imdamiesi viešo viliojimo, jie pakerta ir savo derybines pozicijas, leisdami įžiūrėti desperaciją ir netikrumą. Nepadės Vakarų partneriams įvertinti Varšuvos žodžių rimtumo ir tai, kad ministras tuo pat metu bėrė kitus keistus pareiškimus, pavyzdžiui, žadėjo gydyti šalį nuo tokių kultūrų, kaip dviratininkai, vegetarai, atsinaujinančios energijos šalininkai ir ateistai.

Ko gero, dar svarbiau tai, kad buvęs Lenkijos nuolatinio atstovo NATO pavaduotojas W. Wasczykowskis pasirinko ne tą adresatą viešam spaudimui: Londonas visada buvo tarp nuosekliausių Aljanso gynybinių pajėgumų rytuose stiprinimo rėmėjų.

Tuo tarpu tikrieji nuolatinių bazių priešininkai – tie, kuriuos reikia įtikinėti kur kas aktyviau, bet kuriuos Lenkijos konservatoriai jau spėjo atbaidyti savo politika, – tai Jungtinės Valstijos ir Vokietija. Nors ir dėl skirtingų sumetimų, Vašingtonas ir Berlynas linkę neerzinti Maskvos kalbomis apie nuolatines bazes, bet stiprinti dabartinę pratyboms atvykstančių dalinių rotacijos sistemą.

Lenkija, atrodo, jau pati suprato, kad vargu ar galės tikėtis ambicingų NATO sprendimų: per pusmetį iki viršūnių susitikimo vyksiančias parengiamąsias derybas veikiausiai gims projektas kurti pajėgas, kurios galėtų atgrasyti Rusiją, o ne vien užtikrinti sąjungininkes, bet kurios nebūtų nuolat dislokuotos priešakinėse NATO narėse.

Blogiausia, kas gali nutikti – mėgėjiškais užsienio politikos pareiškimais, tyčiniais konfliktais su Vakarų valstybėmis ir vidaus politinės krizės kurstymu Lenkijos vyriausybė taip izoliuos save, kad su ja kitos NATO sąjungininkės bendraus sukandusios dantis. Ir užuot buvusi ledlaužiu visų rytinių NATO narių siekiams, Varšuva taps pagrindiniu trikdžiu Vakarams į jas žiūrėti kaip į saviškes, kurias verta ginti kaip visateises Aljanso nares.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...