captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Pasaulį gerinantys pasiūlymai

Koks bus pasaulis svarbiais politikos, darbo, finansų ir kitais atžvilgiais ne kitąmet, o, tarkim, po ketvirčio šimtmečio? Nobelio premijomis ir pagal kitus rodiklius vienos iš pirmaujančių pasaulyje švietimo įstaigų, būtent Čikagos universiteto, mokslininkus apie ilgalaikes ateities tendencijas klausinėjo žurnalas „University of Chicago Magazine“.  
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Štai keli atsakymai. Socialinių paslaugų administravimo fakulteto profesorė Susana Lambert pažymėjo, jog „didėjanti pajamų nelygybė ne vien Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet skersai išilgai pasaulio jau dabar kursto žmonių nepasitenkinimą ir gimdo veiksmus šiek tiek lygiau paskirstyti turtą ir galimybes jo įsigyti.

Per ateinančius 25-eris metus darbdaviai pajus didėjantį spaudimą iš darbuotojų ir iš visuomenės pusės pasidalyti teisingiau su dirbančiaisiais tiek iš rinkos kylančiomis rizikomis, tiek ir rinkos teikiamu atpildu.

Šiuo metu rizikos ir nuostoliai, kylantys iš  nepastovios paklausos, perkeliami dažniausiai ant darbuotojų pečių, tuo metu paklausos didėjimų  atpildus pirmoje vietoje pasičiumpa darbdaviai“.

Kitaip tariant, – paaiškinsime nuo savęs – kai įmonei sekasi gerai, tai padidėjusiu pelnu dalijasi daugiausia įmonės vadovai, o jei blogai, tai nuostolius sugeria darbuotojai. Pritartume minčiai, jog taip būti neturėtų.

Greičiau nuostoliais ir laimėjimais turėtų dalytis įmonės darbuotojai ir vadovai pagal savo indėlius. O tie indėliai, nors ir nelygūs, tačiau vis tiek visi reikalingi: be darbuotojų vadovai vieni nieko nepagamins, lygiai kaip ir darbuotojai patys nieko nepasieks be vadovų.

Toliau profesorė S. Lambert dėstė, jog paskutiniu metu visuose valstybės lygmenyse pagausėjo įstatymų projektų, kurių tikslas „įtvirtinti naujus įdarbinimo standartus visais baziniais atžvilgiais – kad būtų didesnės atlyginimo normos, stabilesni ir patikimesni darbo grafikai, geresnis priėjimas prie normalaus darbo visu etatu, teisė į apmokamą laiką gydytis ir slaugyti kitus.

„Tikiu, kad per ateinančius 25-erius metus šios pastangos susilydys į esminį įstatymų paketą, kuris nubrėš įdarbinimo standartus XXI-ojo a. ekonomikai. Šie įstatymai ir kiti pokyčiai, kylantys iš juos grindžiančio platesnio socialinio sąjūdžio, pagerins darbo vietų žemesniuose darbo rinkos lygiuose kokybę ir atgaivins silpstančią vidurinę klasę.

Tačiau tik tuo atveju, jeigu darbuotojų apsaugos stiprinimą lydės sumažėjusi rasinė, tautinė, lytinė segregacija švietimo, būsto ir samdymo politikoje,  tik tada visi Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojai pajus naudą iš šio socialinės rinkos atgimimo“, – baigė profesorė S. Lambert.

Kita Čikagos universiteto Socialinių paslaugų administravimo fakulteto profesorė Marci Ybarra pažymėjo, kad „per ateinančius 25-erius metus pajudėsime nuo imigracijos politikos, kuri remiasi individu, prie tokios, kurios pagrindas – šeima. Jau dabar nuo 2012-ųjų vizą gali gauti vaikai, kurie dar nesulaukę 16 m.  į Ameriką atvyko su tėvais ir neturi dokumentų.

Šią vizą reikia kas dvejus metus atnaujinti, bet tol, kol jaunuolis ar jaunuolė mokosi ar dirba, viza iš tiesų ir bus atnaujinama. Idealiu atveju, tai kelias į pilietybę. Tačiau tai neišsprendžia kitų šeimos narių, neturinčių legalaus įvažiavimo popierių, pilietybės problemos, kuri ypač paveikia vaikus“.

Jai išspręsti profesorė M. Ybarra ir siūlo vaiko vizos pagrindu įteisinti imigraciją kaip „šeimos politiką“. „Aš taip pat tikiuosi, kad įstatymu bus įteisintos apmokamos šeimos atostogos.

Bet nereikia tikėtis, jog tai automatiškai išspręs visas dirbančių šeimų problemas. Kartu su tėvystės ar motinystės atostogomis turės būti pataisų kitose socialinio draudimo programose, kaip antai laikino neįgalumo įvedimas.

Juk keičiasi užimtumo pobūdis ir per dideliam skaičiui darbuotojų socialinis tinklas aižėja. Šeimos, ypač tos, kuriose vaikus augina tik vienas iš tėvų, vis labiau pažeidžiamos, atsiradus naujam kūdikiui, ištikus sveikatos nelaimei ar tiesiog nerandant darbo.

Todėl ir reikia apmokamų šeimos atostogų, laikino neįgalumo draudimo ir platesnės socialinio draudimo sistemos apskritai“, – baigia M. Ybarra.

Čikagos universiteto žurnalas kalbina ir savo profesorių, 2013 m. Nobelio premijos laureatą Larsą Peterį Hanseną – apie finansų krizes. Anot jo, „daugelis mokslininkų ir politikos formuotojų įsivaizdavo, kad išsivysčiusiose ekonomikose makroekonomika buvo gana gerai izoliuota nuo sukrėtimų finansinėse rinkose“.

Tačiau paskutinioji krizė atvėrė kai kurias spragas mūsų supratime. Daugelis prieš 6 ar 8 metus sukurtų kiekybinių makroekonomikos modelių nepakankamai atsižvelgė į finansų rinkų vaidmenį.

„Per ateinančius kelerius metus, – sako ekonomistas L. P. Hansenas, – norėčiau matyti išsivystant ženkliai geresnį supratimą apie tai, kaip finansai susiję su makroekonomika. Gali būti, kad niekuomet nesukursime sistemos, kuri būtų visiškai apsaugota nuo visų galimų šokų bet kokiai finansinei sistemai ateityje, tačiau būtų gera praplėsti savo supratimą ir suprojektuoti tinkamesnių modelių rinkinį, iš kurio politika galėtų rinktis“.

„Ne visi sutrikimai finansų rinkose turi didžiulį poveikį visai ekonomikai, todėl geriau suprasti, kodėl vieni sutrikimai sukelia tik mažas makroekonomines pasekmes, o kiti – milžiniškas, yra neišspręsta užduotis ateičiai“, – teigė Nobelio premijos laureatas L. P. Hansenas.

Kitas socialinių mokslininkų neišspręstas klausimas – kruvinų konfliktų pasaulyje giliosios priežastys. Kaip sakė Čikagos universiteto Viešosios politikos fakulteto profesorius Ethanas Bueno de Mesquita, „visos  praėjusios kartos tyrėjai mėgino sužinoti, kodėl žmonės griebiasi smurto, kad išspręstų savo politinius, ekonominius, religinius ar kitokius nesutarimus, kai yra daug mažiau kainuojančių būdų žengti į priekį?“

Praeityje empiriniai mokslininkai bandė į šiuos didžiuosius klausimus atsakyti, rinkdami ir lygindami kelių šalių duomenis, kurie parodydavo ir tai, kurios šalys patirdavo konfliktus, ir tai, su kokiais veiksniais šie konfliktai tarpusavyje siedavosi – tai faktai apie šalies ekonomiką, etninį susiskaldymą, kolonijinį paveldą, politines institucijas.

Tačiau ėmėme suprasti, jog šitaip tirdami daug pažangos nedarome. Tokie lyginimai neatskleidžia ir nepatvirtina konflikto teorijų numatomų priežastinių ryšių.

Todėl dabar nauja tyrėjų karta atkreipia pagrindinį savo dėmesį į smulkesnius, plonesnius duomenis, išryškėjančius vieno ir to paties konflikto viduje. Partnerystėje su valdžios ir nevyriausybinėmis organizacijomis mokslininkai pradeda leistis į eksperimentinį manipuliavimą konkrečių konfliktų aplinkoje nuo Afganistano ligi Filipinų.

Taip tyrėjų komanda, gerai susipažinusi su konkrečiu konfliktu iš vidaus ir lydima trupučiuko laimės, gali kartais atrasti natūralų veiksnį – tam tikrą pasikeitimą pasaulyje (pvz., šalies žaliavų ar būtiniausių reikmenų kainoje, tinklų pasiūloje ar prieinamume, informacijos tėkmėje), kuris sukrečia sistemą ir leidžia autoriui sužinoti šį tą apie priežastis ir pasekmes.

„Tokie metodai, kai sujungiami su rūpestingu teorizavimu, yra galingas įrankis suprasti, kas varo ginkluotų grupių ir valstybės pajėgų elgesį konfliktinėse situacijose“, – sako Čikagos universiteto Viešosios politikos fakulteto profesorius Ethanas Bueno de Mesquita.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...