captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Ivanauskas. Atgaila ir sistema

Atgaila yra svarbus politinės tvarkos elementas. Kaip ritualas ji dalyvauja įtvirtinant ribą tarp senosios ir naujosios tvarkos, parodo senosios tvarkos trūkumus, ypač jeigu jie buvo kupini prievartos ar įvairių manipuliacijų. Ir atvirkščiai, nenužymėjus ribos, senoji tvarka tampa normalizuojama, nesukuriama pakankama distancija. Totalitarinių režimų poveikį XX a. išgyvenusioms Vidurio ir Rytų Europos šalių visuomenėms šis klausimas yra labai jautrus.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Lietuvoje tą aiškiai matome sovietmečio atžvilgiu. Rašytojas Romualdas Granauskas dar 1990-aisiais išpažino bendradarbiavęs su KGB, parašęs keletą ataskaitų. Žymus literatūrologas Algimantas Bučys jau Nepriklausomybės metais sudeginęs savo sovietmečiu rašytas knygas. Sunku pasakyti, kiek tame būta noro pasitikti „naujus laikus švariu lapu“, kiek vidinio nerimo. Dalis kultūros veikėjų, matę prasmę savo veikloje sovietmečiu, muštis į krūtinę neskubėjo, teigė buvę aktyvūs Sąjūdžio metais. Nors kai kurie prieš tai spėję „pabendradarbiauti“ su KGB. Gana iškalbingas būtų rašytojo Vytauto Girdzijausko, buvusio politinio kalinio, bet ir pripažinto bendradarbiavus su KGB, „Metų“ žurnale 2008 metais tekste „Žvaigždynų išpardavimas“ pateiktas skeptiškumas liustracijos atžvilgiu: esą toks parklupdymas dažnai esąs susidorojimas, nes sovietmečiu „suklupusių“ – dauguma.     

Iš tiesų, individualiu požiūriu atgaila yra komplikuota. Dar komplikuočiau kalbėti apie kolektyvinę atgailą. Valstybiniu lygiu distancijos žymėjimą su sovietine praeitimi rodo desovietizacija, kuri posovietinėse šalyse yra nevienoda. Beveik nebuvo desovietizacijos Rusijoje, o V.Putino valdžia lengvai be jokių vidinių barjerų pradėjo efektyviai išnaudoti „šlovingus momentus“. Įvairios save patriotais vadinančios grupės, net ir nebūtinai palaikomos valdžios, šiandieną jau steigia Stalino klubus ir pan. Ne tik Putino vertikalė lemia Rusijos visuomenės proto pametimą dėl triumfo iliuzijos, bet ir neaiškus santykis su praeitimi, stalinistinių nusikaltimų maskavimas vardan menamos didybės.  

Lietuvoje desovietizacija vyko, bet gana minkštai. Ekskomunistai sugebėjo įsilieti į naująjį elitą. Tačiau  sovietinis laikotarpis valstybiniu lygiu jau yra laikomas nelegitimiu, jį vadiname okupacija, bendradarbiavimas su KGB – nusikalstama veikla. Itin sudėtingas klausimas, ar turėtume dar daugiau desovietizacijos atlikti? Labai svarbu matyti ne vien distancijos su praeitimi kryptį, tačiau ir tai, kur galimos desovietizacijos ribos, kokias būdais integruosime praeitį ir sieksime susitaikymo visuomenėje? Kaip nepatekti į nesibaigiančios desovietizacijos spąstus, kur daugiau dėmesio skiriama ne distancijos su praeitimi žymėjimui, o šiandieninei politikai ir interesams.  

Pati sovietinė sistema dar jai nežlugus atskirose vietose kūrė atgailos salas. Postalinizmo metu prasidėjo kalbėjimas apie kulto žalą, tačiau šią retoriką nutildė išlikęs įtakingas stalinistų ratas. Atgailos retorika atsinaujino Gorbačiovo „perestroikos“ metu. Išpopuliarėjo gruzinų režisieriaus Tengizo Abuladzės filmas „Atgaila“, iliustravęs Stalino nusikalstamą epochą, Berijos personažą ir pan. Beje, šis filmas sukurtas „orveliškais“ 1984-aisiais, kai dar reformų nebuvo galima užuosti.  

Sovietinėje sistemoje taip pat matomi priverstinės atgailos pavyzdžiai, kuomet įtvirtindami savo režimą boševikai ankstyvuoju periodu demonstravo stačiatikių tikintiesiems būdingus atgailos ritualus: viešą nuodėmių  išpažinimą, pažadus pasitaisyti. Lietuvoje labai iliustratyvus būtų Andrejaus Ždanovo paskelbtas puolimas prieš inteligentiją, kaltinimai kosmopolitizmu, keliaklupsčiavimu prieš Vakarus ir pan. Lietuvoje. neseniai iš Štuthofo stovyklos grįžęs Balys Sruoga, jau tuo metu parašęs kūrinį „Dievų mišką“, irgi turėjo muštis į krūtinę ir gailėtis ne taip supratęs sovietinę santvarką, ne taip supratęs rašytojo misiją. „Mano psichinė būsena buvo tokia, kad aš savo užrašuose negalėjau tarybiniam skaitytojui duoti tai, ko jam reikia. Čia didžiausia mano klaida buvo ta, kad aš labai svarbią, gyvą aktualią medžiagą paverčiau visai neaktualia ir tuo būdu – niekam nereikalinga, tokiu būdu pražudžiau visą veikalą“, – šiais žodžiais B. Sruoga Lietuvos tarybinių rašytojų susirinkime 1946 m. spalio mėnesį teisinosi reaguodamas į aštrią LKP CK sekretoriaus K. Preikšo kritiką, išsakytą susirinkimo pradžioje.

Santykį su praeitimi ir nusikalstamais veiksmais iš tiesų turime nubrėžti, daugiausiai investuodami į sąmoningumą ir istorinę tiesą. Kad negyventume iliuzijomis ir nepasiliktume nesibaigiančioje traumoje. Tačiau lygiai taip pat svarbu matyti susitaikymo perspektyvą, nepasinerti į kokį nors lietuviškąjį „makartizmą“ (pokario JAV pasitaikiusi valdžios ir teismo diskriminacinė politika) ar lengvai mėtomus kaltinimus vieni kitiems, išlaikyti sveiko proto saugiklius.       

Komentaras skambėjo LRT RADIJO eteryje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...