captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Svarbūs ES sprendimai atidėti kitiems metams

Praėjus antrajai šv. Kalėdų dienai, šeštadieniui, gruodžio 26-ajai, daug kam, pvz., šiandieniniams lietuviams katalikams, Kalėdos lyg ir baigiasi. Tačiau iš tiesų pagal senas Vakarų krikščionių, katalikų ir protestantų, tradicijas, Kalėdos tęsiasi net 12 dienų – iki sausio 5 d.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Ir tik po vakarietiškų Kalėdų, tik sausio 7-ąją, Kalėdas švęs Rytų bažnyčių stačiatikiai.  

Taigi, tradiciškai skaičiuojant, Kalėdos plačiame krikščioniškame pasaulyje dar nepraėjo, todėl, laikydamiesi anksčiau duoto savo pažado per šventes pateikti tik šventiškas spaudos apžvalgas, šiandien politiką – ir būtent Europos politiką – aptarsime tik tokią, kokią ją paliko jos vadovai per savo paskutinę viršūnių konferenciją dar prieš šventes, anos savaitės pabaigoje.

Tada, kaip komentavo Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ apžvalgininkė Annette Riedel, Europos valstybių ir vyriausybių vadovai iš tiesų bandė skleisti prieškalėdinę taikos dvasią. Tačiau ir sudėtinga politika bėglių klausimu, ir aštriai britų keliami reformų reikalavimai ištisai nedavė ramybės – visa tai rodė, kad daugelio Europos Sąjungą audrinančių konfliktų nebuvo įmanoma nugęsinti.

„Ne, per savo susitikimą gruodį Europos vadovai negiedojo kalėdinių giesmių, jie netgi neužtraukė neoficialaus Europos Sąjungos himno „Odė džiaugsmui“. Tačiau, galima sakyti, kad jie tarsi surengė „prieškalėdinės taikos“ pratybas. Gal šią 28-ąją viršūnių konferenciją nors truputį apšvietė, jei ne galutinai nuskaidrino, įžvalga, jog kai kurias problemas galima patvariai spręsti tik su „daugiau Europos“, bet jokiu būdu ne su „mažiau Europos“.

Viena valstybė, nors tai ir būtų didelį politinį bei ekonominį svorį turinti, reikšminga sala, be kitų nepajėgs pasaulyje, kuriame vis lengviau peržengti sienas, susitvarkyti su visomis krizėmis ir problemomis, jeigu ji veiks tik kaip solistė ir eis savo vienos keliu. 

O gal viršūnių konferencijos dalyviai tiesiog buvo per daug pavargę, kad dar sykį vienas kitą imtų lupti, į pabaigą slenkant metams, kuriuose buvo visko – ir Europos Sąjungą palei bedugnės kraštą velkančių egzistencinių krizių, ir begalės neeilinių susitikimų, ir derybų iki išnaktų maratonų.

Gal šis susitikimas gruodžio 17-18 d. buvo tam tikros rūšies grupinė terapija, kurioje visi nutarė pabandyti geranoriškai ne statyti frontus, ne „užsiciklinti“ ties siaurais, parapijiniais interesais, bet vietoj to nors sykį įsiklausyti į kitaip mąstančio nuomonę – gerai žinant, kad šiuo metu Europos Sąjungos bendrų reikalų atžvilgiu prasti popieriai, kad netgi visa Europos Sąjungos ateitis pastatyta ant kortos.

Kita vertus, gal tai buvo tik trumpalaikė, sąlyginė ramybė, tarsi nuščiuvimas prieš kitą, būsimą audrą. Gal tas reliatyvus geranoriškumas – bent prieš mikrofonus – kilo iš supratimo, kad prieš Kalėdas ir tarpušventyje tarp Kalėdų ir Naujųjų metų tikrai nieko nebus nei nuspręsta, nei galima nuspręsti jokiu esminiu klausimu – nei dėl bėglių krizės ir išorinių sienų apsaugos visos Europos mastu, nei dėl Didžiosios Britanijos reiškiamų pageidavimų reformuotis.

Gal dėl to šis prieškalėdinis susitikimas ir buvo toks ramus, nes grupinės terapijos sesijoje ir galima laikinai atsipūsti, nes „neinama ant peilių“.

O kad būsimas krachas užprogramuotas, jau galima spręsti iš Austrijos kanclerio Wernerio Faymanno pareiškimo, kad „solidarumas nėra vienos krypties gatvė“. Jeigu nesumažės kai kurių šalių pasyvus priešinimasis nutarimui visoms teisingai pasidalyti proglobsčio ieškančiųjų priėmimo našta, tai šitos šalys gali patirti, kad už savo priešinimąsi rizikuoja prarasti kažkiek lėšų iš bendrų Europos Sąjungos fondų.

Patys Europos Sąjungos valstybių ir vyriausybių vadovai, baigdami konferenciją, pripažino, kad savo praėjusių kelių mėnesių nutarimų dėl pabėgėlių krizės ir kovos su terorizmu kaip reikiant neįgyvendino ar labai nepakankamai pavertė tikrove.

Taigi, ar tai buvo dėl prieškalėdinio taikingumo, ar išsisėmimo, ar grupinės terapijos ritmo – tai, kas dabar negalėjo būti išspręsta, niekur nedingo, spaudžia toliau, o tai, kad problemų sprendimas atidėtas, nereiškia, kad dėl to jos tapo mažesnės.

Tiek iš Annettės Riedel komentaro Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ svetainėje.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...