captcha

Jūsų klausimas priimtas

Praeities šmėklos

Grupė Lietuvos intelektualų ir mokslininkų paskelbė viešą pareiškimą apie tai, kad neseniai įvykusi Lietuvos laikinosios vyriausybės lyderio Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio perlaidojimo ceremonija Kaune buvo didelė moralinė klaida, nes ši 1941 metų vasarą veikusi vyriausybė vykdė naciams palankią politiką.  

Grupė Lietuvos intelektualų ir mokslininkų paskelbė viešą pareiškimą apie tai, kad neseniai įvykusi Lietuvos laikinosios vyriausybės lyderio Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio perlaidojimo ceremonija Kaune buvo didelė moralinė klaida, nes ši 1941 metų vasarą veikusi vyriausybė vykdė naciams palankią politiką. Pagaliau ir pats Birželio sukilimas buvo lydimas antisemitinės retorikos, vokiečiams palankių atsišaukimų, ir žiaurios prievartos prieš Lietuvos piliečius žydų tautybės gyventojus.

Atsakydama į tai kita intelektualų grupė paskelbė kitą viešą pareiškimą, kuriame J. Ambrazevičių-Brazaitį pavadino iškiliu patriotu ir valstybininku ir pasiūlė nevertinti jo veiklos supaprastintai, vadovaujantis tik „dabartinės ideologinės konjunktūros klišėmis“

Atrodytų, jog tiek metų praėjus po karo, būtų laikas pradėti istorinės amnezijos procedūras, tačiau taip, kaip Lietuvoje vis atrandami vokiečių ar rusų karių palaikai, nesprogusios minos ar šaudmenys, taip nuolat iškyla praeities šmėklos. Atmintis yra agresyvus aktas.

Nėra kolektyvinės kaltės, yra tik individuali atsakomybė. Taip teigia ne tik teisė, bet ir Šventasis Raštas. Kiekvienam bus atseikėta pagal darbus. Tačiau kartais žydų kilusių iš Lietuvos tarpe ar iš Vyzentalio centro pasigirsta kalbos, kad vos ne visi Lietuvos partizanai karo metais buvo įsitraukę į holokaustą. Tačiau partizanų Lietuvoje buvo apie 50 tūkstančių, tuo tarpu dvejus metus dirbusi Lietuvos istorikų grupė nustatė apie tūkstantį lietuvių, kurie dalyvavo žydų holokauste Antrojo pasaulinio karo metais. Pasaulio Teisuolių, gelbėjusių žydus tarpe lietuvių yra suskaičiuojama 831 – daugiau negu Rusijoje, Vokietijoje ar Vengrijoje.

Bet ne skaičiai yra svarbiausia. Visos tautos nacių okupacijos metais, galbūt išskyrus tik danus, pateikė naciams tam tikrą aktyvių žydų žudikų skaičių. Tuo pat metu kiekvienoje vokiečių okupuotoje šalyje atsirado šimtai ir tūkstančiai herojų ir pasaulio teisuolių (Lenkijoje jų suskaičiuojama daugiau kaip 6 tūkst.), kurie rizikavo savo ir savo šeimų gyvybėmis, stengdamiesi padėti žydams. Visur aktyvių nacistų kolaborantų, kaip ir aktyvių rezistentų bei žydų gelbėtojų buvo mažuma, o dauguma gyventojų stengėsi išlikti nepalankių aplinkybių akivaizdoje nekolaboruodami, bet ir nesipriešindami nacistams. Taip buvo ir Lietuvoje, tad, matyt, lietuviai nebuvo nei geresni, nei blogesni už kitas tautas.

Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo pasigirdo balsų, kaltinančių vos ne visą tautą bendradarbiavimu su nacistais. Atsakydamas į tai sovietologas, Hillsdale koledžo politikos mokslų profesorius ir disidentas Aleksandras Štromas „Los Angeles Times“ 1992 metais paskelbė Lietuvą ginantį straipsnį. Visa A. Štromo šeima žuvo Kaune gete, o jį patį po karo išaugino Pirmojo Lietuvos komunistų partijos sekretoriaus Antano Sniečkaus šeima. 

Pastebėjęs, kad 1941 metais, kilus karui, kai kurie lietuvių antisemitai, kartu su kriminaliniais elementai ir įvairiomis visuomenės atmatomis, pasinaudoję valdžios nebuvimu, žudė ir plėšė žydus, jis pažymėjo: „ Tiesa yra ir ta, jog buvo daug lietuvių, kurie pasiaukojančiai gelbėjo žydus bendrapiliečius nacių okupacijos metais. Pabėgęs iš nacistų mirties stovyklos netoli Kauno, aš, pavyzdžiui, buvau slepiamas bukinisto Antano Macenavičiaus namuose, kuris dalinosi skurdžiu karo laikų maisto racionu ir gerai žinojo, kas laukia jo ir jo šeimos, jeigu mane suras – jis, jo žmona ir dukra būtų buvę nužudyti kartu su manimi. Mano sesuo, jos vyras ir uošvė buvo slepiami dviejų vaikų tėvo, fabriko meistro Vytauto Rinkevičiaus namuose. Mano pusbrolis buvo globojamas keturių vaikų motinos, o šį gelbėjimą lėmė ir kunigų, kurie slepiamus žydus paskirstydavo parapijiečių tarpe, veikla.“

Tad istorija nėra vien juodai baltų spalvų kaleidoskopas, o praeities šmėklos geriau tegul ilsisi ramybėje. Rusijoje, net ir praėjus beveik 70 metų po karo pabaigos, Didysis Tėvynės karas lieka rusų emocinės atmosferos dalimi, o valdžia nuolat palaiko karo atminimo gyvybingumą. Bet ar ši valstybė yra mums pavyzdys? Psichologai gerai žino, kad geriausias dalykas, gydantis sunkias emocines traumas, yra palaipsninis užmiršimas. 

Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...