captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Prieš Kalėdas Amerikoje – ginčai dėl musulmonų

Jungtinėse Amerikos Valstijose jau nuo lapkričio pabaigos siaučia garsų ir spalvų pilnas prieškalėdinis šurmulys, mažai ką bendro turintis su religiniu dvasingumu, tuo labiau adventiniu laukimu, bet labai daug – su komercija ir netgi būsimais prezidento rinkimais.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Šie įvyks tik kitą lapkritį, bet jau spėjo įskelti žiežirbas, tarsi kokie naujametiniai fejerverkai – ypač dėl to, kad vienas respublikonų kandidatas, Donaldas Trumpas,  po teroristinių išpuolių Kalifornijoje metė mintį laikinai sustabdyti musulmonų imigraciją į Ameriką, kol „vyriausybė neišsiaiškins, kas čia po galais darosi“.

Tačiau, pasak kairiųjų liberalų svetainės „New Republic“ apžvalgininko Jeeto Heero, beveik visi kiti respublikonų kandidatai taip pat atstovauja tai pačiai „baimės kurstymo politikai“.  

Jie visi kalba „apie priešų apgultą Ameriką, pasaulio pagarbą praradusią ir tik susilpnintą kariuomenę beturinčią valstybę, kuriai grasina ne tik jos pačios žemėje išauginti teroristai, bet ir imigrantai bei teroristais atsiskleisti galintys pabėgėliai iš svetur. 

Taip, nors senatorius Randas Paulas ir įspėjo, kad gali būti  pavojinga kelti saugumą aukščiau laisvės, tačiau jis irgi pasinaudojo ksenofobine baime dėl imigrantų, puldamas savo varžovą, senatorių Marco Rubio.

Apskritai, visi respublikonų kandidatai žaidžia baimės politikos korta, o istorija rodo, kad tai gali jiems pasitarnauti ir 2016-aisiais, kaip ji pasitarnavo visuose respublikonų laimėtuose rinkimuose po 2001 m. rugsėjo 11-osios“.

Taip rašė vienas kairiųjų liberalų spaudos apžvalgininkas. Tuo tarpu paleokonservatorių leidinio „American Conservative“ vienas redaktorių Scottas McConnellas, nors Donaldo Trumpo kandidatūros nepalaiko, dar labiau nepritarė beveik viso Amerikos „elito“ piktai reakcijai į D. Trumpo pastabas.  

„Jo pasiūlymą laikinai į Ameriką neįsileisti musulmonų pasmerkė visi – nuo Atstovų Rūmų pirmininko, respublikono Paulo Ryano ir demokratų pretendentės į prezidentus Hillary Clinton iki didžiausių šalies dienraščių apžvalgininkų neokonservatorių ir visų liberalių ir kairiųjų nuomonių forumų, kuriuos tik galima įsivaizduoti.

O kur dar užsienio politikos formuotojai, kaip antai generolas Wesley‘is  Clarkas, Didžiosios Britanijos Davidas Cameronas, Izraelio Benjaminas Netanyahu, visai neminint Amerikos pilietinių laisvių sąjungos (ACLU) pareigūno rekomendacijos, kad D. Trumpo šalininkai būtų nušauti. 

Keletą dienų Amerikoje reiškėsi tokia tarppartinė valdžios elito vienybė, kokios paprastai tikėtumeisi susiformuojant tik nacionalinei tragedijai ištikus.

Ir ši reakcija buvo greičiau islamofiliška: girdi, Amerikai reikia didesnio skaičiaus musulmonų imigrantų tam, kad laimėtume daugiau jų širdžių ir protų kovai su „Islamo valstybe“. O pertrauka imigracijoje čia tikrai nepadėtų, susvetimėjimą tarp Amerikos ir musulmonų tik dar labiau padidintų. 

Pavyzdžiui, jau dabar D. Trumpo firmų liuksusinės prekės šalinamos iš prekystalių pasiturinčiose Persų įlankos arabų valstybėse.

Tačiau niekas dar nesulygino imigranto vizos gavimo ar negavimo perspektyvos su kitais Jungtinių Amerikos Valstijos politikos, paliečiančios musulmonų šalis, aspektais.

Pavyzdžiui, vienas būdas, kuriuo amerikiečiai paliečia arabus ir musulmonus, yra tas, kad daugelį jų nužudo.  Prieš keletą metų Harvardo universiteto profesorius Stephenas Waltas paskelbė apytikrį spėjimą, kiek musulmonų Jungtinės Amerikos Valstijos nužudė per pastaruosius 30 metų – truputėlį mažiau nei tris šimtus tūkstančių.

Tai neapėmė devintojo dešimtmečio pradžios Libano apšaudymo iš karinio laivo „New Jersey“, bet įtraukė susirėmimus Somalyje ir kampanijas prieš Iraką. Trūksta patikimų duomenų apie bendrą irakiečių aukų skaičių  pirmajame Irako kare, kuris baigėsi amerikiečių lėktuvų atakomis prieš besitraukiančius beginklius irakiečių dalinius dykumoje.“

Net ir Irvingo Kristolo žurnalui „National Interest“, tą karą rėmusiam drauge su beveik visais kitais amerikiečiais, vis dėlto rūpestį kėlė Vašingtono atsisakymas laikytis teisingo karo ir proporcionalumo standartų. 

„1991 m. paliaubas sekė JAV organizuotos sankcijos prieš Sadamo Huseino vyriausybę bei Irako ekonomiką, kurios tęsėsi ligi pat antrosios JAV invazijos į Iraką 2003-iaisiais.

Neaišku, kiek irakiečių – musulmonų ir, be abejo, krikščionių – mirė dėl tų sankcijų, kurios skaudžiausiai palietė silpniausiuosius, vaikelius, paliegusius. Pasak vienos UNICEF ataskaitos, sankcijos atsakingos už pusės milijono Irako vaikų mirtį. Ir koks bebūtų buvęs tas tikslus mirčių skaičius, visa Amerikos užsienio politikos bendrija be išimties pripažino ir priėmė kaip pateisinamą išdavą šitą sankcijų sukeltą ekonominę ir socialinę pragaištį. 

Šiaip ar taip, ir demokratų, ir respublikonų vadovai laikė sankcijas geresne politika negu kokios nors įmanomos alternatyvos. Tik nedaugeliui amerikiečių rūpėjo tai, kad Irako vaikai masiškai mirdavo kaip tiesioginė amerikiečių politikos  pasekmė.

Dešimtą ano šimtmečio dešimtmetį šiuo klausimu Amerikoje beveik nebuvo debatų: jei būtų kas paklausęs, ar musulmonų gyvybės kam rūpi, Vašingtonas būtų atsakęs: nelabai.

Antrasis Irako karas tapo politinių ginčų objektu, kai amerikiečių aukų skaičius ėmė ženkliai didėti. Tačiau nė vienas JAV politikas ar politikė nesijaudino dėl irakiečių žūčių, ar tai kovos lauke, ar tai griaunant kadaise ne per blogiausiai veikiančią valstybę, kurią daugelis besivystančių šalių laikė gana pavyzdinga infrastruktūros ir sveikatos apsaugos atžvilgiais“, - rašė S. McConnellas. 

Toliau jis teigė, kad „kurdamasis Izraelis perkėlė apie 4 šimtus tūkstančių palestiniečių, krikščionių ir musulmonų, iš jų gimtųjų miestelių ir miestų. Niekas Amerikoje, išskyrus vieną kitą intelektualą, įskaitant Virginiją Gildersleeve, Dorothy Thompson, Hannah Arendt ir Alfredą Lilienthalį, dėl to neliejo daug ašarų. [...] Yra kažkas keisto apie politinę kultūrą, kuri puola į paniką, kai kandidatas siūlo paskelbti moratoriumą musulmonų imigrantų vizoms, bet kartu visiškai nesijaudina dėl masinio musulmonų žudymo ar trėmimo. 

Mūsų žurnalo „American Conservative“ bendradarbis Noah Millmanas –galbūt vienintelis komentatorius, pastebėjęs ryškų skirtumą tarp isterijos, kilusios po D. Trumpo pastabų dėl imigracijos suvaržymo musulmonams, ir abejingumo, lydėjusio senatoriaus Tedo Cruzo (pagal apklausas, antrojo po D. Trumpo respublikono) pasiūlymą prieš „Islamo valstybės“ kontroliuojamus miestus panaudoti branduolinį ginklą.

Kuo galima šį kontrastą paaiškinti? Gal jį sąlygoja Amerikos politikos vadovų pasąmoninis noras kažkaip kompensuoti savo kaltę dėl Irako ir Palestinos sugriovimo? Čia yra logikos. Kaltės kaip faktoriaus valstybių politikoje nereikia nuvertinti,  tą galima paliudyti stebint Angelos Merkel reakcijas į Vokietijos link plūstančius pabėgėlius.  

Kiekvienu atveju D. Trumpas metė iššūkį jau seniai tarp verslo ir politikos elito narių bręstančiam požiūriui, jog valstybinės sienos yra pasenusios praeities dalykas.  O ankstesnės ir demokratų, ir respublikonų politikų kartos, - tęsė S. McConnellas, - būtų laikę savaime suprantamu dalyku kai kuriais atvejais kurį laiką sustabdyti imigraciją iš tam tikrų valstybių ar regionų. Tam, atrodo, pritaria ir daugelis šiandienos amerikiečių, kurių akyse šią nuomonę pareiškęs D. Trumpas reitinguose dar pakilo.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...