captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Savukynas. Ar tikrai rusai neištikimi Lietuvai?

Neramiais laikais iškyla klausimas: o kas gi yra ištikimybė Lietuvai. Kai kurie politikai mano, kad tik jie turi kone prigimtinę teisę nustatyti ištikimus ir neištikimus Lietuvos valstybei piliečius. Tačiau juk visi žinome, kad tai tėra propaganda ir noras pakelti savus reitingus. Viešas atsakymas į  šį klausimą yra beprasmis, nes atsakoma savo poelgiais. Tai kas gi ta ištikimybė Lietuvai?
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

1945 birželio mėnesį Dzūkijoje, Varčios miške, įvyko didelis sovietų ir partizanų mūšis. Buvo tvirtinama, kad buvo užmušta apie du šimtus sovietinių kareivių. Partizanų gretose kovėsi ir Lietuvos rusas. Adolfas Ramanauskas – Vanagas savo prisiminimuose nepateikia nei jo vardo, nei slapyvardžio. Štai ką jis rašo: „Vienas rusas, partizanavęs mūsų gretose, taip pat labai narsiai kovėsi su bendrataučiais. Jis, deja, neturėjo pistoleto, ir tuo metu, kai jo kulkosvaidis užstrigo, buvo iš užpakalio užpultas ir paimtas gyvas. Rusai Kudariškių kaime pas vieną gyventoją jį baisiai kankino, bet jis nieko neišdavė ir, kaip pasakoja, dar visaip išjuokė rusus.“

Tas rusas, kurio net vardas neišliko iki mūsų  dienų, buvo iki galo ištikimas Lietuvai. Ir tikrai jo nelyginsime su tais lietuviais, kurie nuėjo tarnauti okupantui, kurie skundė, šnipinėjo. Kas ištikimesnis Lietuvai – ar poetas Kostas Kubilinskas, išdavinėjęs ir pats savo rankomis nužudęs draugus, ar tas partizanų  gretose kovojęs rusas?

Pažvelgus į Lietuvos istoriją, galime atrasti gausybę pavyzdžių, kai rusai ar rusėnai pasirinko Lietuvą. Tai ir Konstantinas Ostrogiškis, kuris iškovo garsiąją pergalę prie Oršos. Beje, tuo metu Lietuvą valdė išmintingas Žygimantas Senasis, kuris leido Ostrogiškiui Vilniaus miesto centre pastatyti cerkves. Juk karvedys prieš mūšį buvo pažadėjęs Dievui tai padaryti. O tokius pažadus reikia tęsėti. Ši istorija rodo, ką reiškia pilietinis sugyvenimas, o dar svarbiau – kas yra pagarba. Šioje istorijoje daugelis rusų gali pasimokyti Ostrogiškio ištikimybės, o daugelis lietuvių iš Žygimanto Senojo – pagarbos saviems piliečiams.

O kur dar Andrejaus Kurbskio istorija – ne šiaip bėgo nuo Ivano Rūsčiojo pykčio. Jis bėgo, nes suprato, kad Maskvoje nėra laisvės, ten niekas nėra laisvas. O Lietuvoje situacija buvo kitokia.

Panašių pavyzdžių galime duoti ir daugiau. Kur dar grafų Zubovų istorija? Jų giminė į  Lietuvą atsikėlė kaip kolonozatoriai. Jaketrina II davė milžiniškas valdas Lietuvoje už gerą tarnybą. Tačiau greitai, jau XIX amžiaus viduryje, ši šeima tampa Lietuvos patriotais: rūpinasi valstiečių švietimu, remia lietuvius inteligentus, netgi slepia draudžiamą lietuvių literatūrą. Zubovai pasirinko Lietuvą. Ir jiems ištikimybės klausimas nebuvo tik teorinis apmąstymas.

Pagaliau prisiminkime Sąjūdį. Ar be Lietuvos rusų, kurie kantriai ir visiems aiškino, kad lietuviai neskriaudžia kitų tautybių, nėra fašistai, pagalbos būtume tiek daug pasiekę?  Natalijos Kasatkinos, Ninos Mackievič ir daugelio kitų pastangų dėka buvo išvengta nereikalingos ir žalingos kontrontacijos.

Šiandien niekas neneigia Rusijos pavojaus, tačiau kam reikalingas skaldymas tautiniu pagrindu? Kodėl taip daugeliui patinka kitus vadinti „vatnikais“, tačiau pamirštama papasakoti šias istorijas rusiškose mokyklose mokiniams? Juk jiems reikia pavyzdžių, kuriais galėtų remtis. Integracija gali įvykti, jei atrasime didvyrius, kurie yra mums bendri. O tokių tikrai buvo. Tik reikia juos tinkamai prisiminti.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...