captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Sakalauskaitė. Lemtingi susitikimai

Sakoma, kad gyvenime nebūna atsitiktinių dalykų, kartais viena pažintis gali pakeisti likimą. Donatas Banionis 1944 metų rudenį nuo sovietų armijos bėgo į Vakarus. Naują gyvenimą taikioje šalyje ketino kurti ir drauge su juo bėgęs poetas Vytautas Mačernis. Tačiau bolševikų sprogmens skeveldra pataikė į poetą ir jis iškeliavo anapilin, palikęs lagaminą, pilną eilėraščių. 
R. Sakalauskaitė. Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.
R. Sakalauskaitė. Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.

Dabar šį tragišką įvykį mena tik užrašai Žemaičių Kalvarijoje, kur tai ir nutiko. Nežinia, ar be motinos meilės augęs D. Banionis spėjo anuomet aplankyti Žemaičių Kalvarijos Mariją, tačiau jos globą ir meilę jis jautė iki gyvenimo pabaigos. Be to, likimas, leidęs jam išvengti bolševikų kulkos, parengė siurprizą. Jo vaidmuo filme „Ne sezono metas“ įkvėpė dabartinį Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną tapti žvalgybininku. Lietuvos aktorius, kuriam taip trūko motinos meilės, tapo visos buvusios Sovietų Sąjungos moterų, kartu motinų, numylėtiniu.

Mamos meilės pritrūko ir kitam tautos numylėtiniui – poetui Justinui Marcinkevičiui. Kitaip nei D. Banionio mama, sukūrusi kitą šeimą ir sūnų atidavusi vaiko nepageidavusiam ir laiko jam neskyrusiam tėvui, Justino Marcinkevičiaus mama sūnų mylėjo, tik labai anksti paliko šį pasaulį.

D. Banionis visą gyvenimą džiaugėsi, kad jam teko pažinti poetą Vytautą Mačernį, kuris atvėrė jam kultūros pasaulį, pakeitė jo supratimą apie gyvenimą, žmogaus būties esmę. Labai išsilavinęs, besidomintis mokslu, siekiantis pažinti pasaulį poetas buvo aktoriaus idealas.

Žmogus taip jau sukurtas – dalijasi tuo, ką pats turi, kartais nė nesusimąstydamas, kaip tai paveiks kitų gyvenimus. Besimokant vidurinėje mokykloje man teko analizuoti vieną Justino Marcinkevičiaus trilogijos dalį. Neradusi tinkamos informacijos, nutariau parašyti pačiam poetui. Mano, Klaipėdoje gyvenančios moksleivės, laiškas poetui buvo tarsi kreipimasis į šventuosius, kurie paprastai į jokius laiškus neatsako. Kaip nustebau ir apsidžiaugiau, kai iš pašto dėžutės ištraukiau voką, ant kurio išvydau žmogaus, neginčijamo autoriteto, rašyseną. Poeto laiškas buvo atspausdintas mašinėle, su asmeniniu ranka rašytu prierašu ir palinkėjimu. Mokykloje tai buvo tikra sensacija. Rašinį, žinoma, parašiau, be abejo, gavau gerą pažymį. Nors neprisimenu, ką rašiau ir kaip skambėjo man Justino Marcinkevičiaus skirto laiško eilutės, puikiai suvokiu, kokią dovaną gavau tokiame jauname amžiuje – sulaukiau didelio žmogaus dėmesio sau, vaikui. Vėliau, baigusi studijas ir monsinjoro Kazimiero Vasiliausko dėka patekusi į poeto namus, sužinojau, kad jis gaudavo daug vaikų laiškų ir stengdavosi į juos atsakyti. Dar vėliau sužinojau, kad ir Kaune gyvenusi bičiulė dailininkė Giedra Purlytė kadaise parašė laišką poetui ir gavo jo atsakymą.

Poeto žmona Genovaitė Marcinkevičienė yra pasakojusi, kad vakare, prieš miegą, poetas sėdėdavo ant lovos krašto ir kažką tyliai kalbėdavo. „Atrodydavo, kad meldžiasi, bet niekada to neklausiau“, – atviravo tolerancija garsėjusi poeto bendramintė. Justinas Marcinkevičius man visada išliks žmogumi, kuris padėjo suprasti, kad pasaulyje viskas įmanoma, tereikia svajoti. Prasidėjus Gailestingumo metams norisi tikėti, kad surasime laiko mažiems žmonėms, būsime atviri susitikimams, kurie gali pakeisti žmonių likimus, kartu ir pasaulį.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...