captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Ar griežtesnė ginklų kontrolė sustabdytų teroristus?

Dienraštis „New York Times“ –  vienas geriausių ir įtakingiausių Amerikoje. Tačiau, nors tarp jo apžvalgininkų yra ir konservatorių,  bendra jo redaktorių pozicija atstovauja centro kairiesiems. Todėl laikraštis dažnai išprovokuoja kritiką iš amerikiečių centro ir kraštutinės dešinės.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Vienas toks atvejis pasitaikė aną savaitgalį, kai „New York Times“ redakcinis straipsnis gruodžio 5-ąją sulaukė itin stiprios reakcijos – ne tiek dėl savo turinio, raginančio JAV įstatymų leidėjus sugriežtinti šaunamųjų ginklų reguliavimą, kiek dėl to, kad šis vedamasis išspausdintas pirmajame puslapyje.

Po 1920-ųjų metų „New York Times“ to niekada nebuvo daręs – iki praėjusio savaitgalio, kai jo redaktorių kolegija „moralinį pasipiktinimą keliančiu dalyku ir nacionaline gėda“ pavadino tai, jog po Konstitucijos priedanga amerikiečiams leidžiama legaliai įsigyti mirtį nešančius ginklus, kurie „žudo žmones brutaliu greičiu ir efektyvumu“.  

Labai kritiškai į tokią prestižiškiausio Niujorko dienraščio laikyseną pasižiūrėjo žurnalistas Rodas Dreheris internetiniame dienraštyje „American Conservative“.

Jis ragino prisiminti viską, kas Amerikoje ir pasaulyje dėjosi po 1920-ųjų ir išvardijo štai ką: „1929 m. akcijų biržos griūtis ir Didžioji  depresija, Perl Harboro užpuolimas ir Jungtinių Amerikos Valstijų įsitraukimas į Antrąjį pasaulinį karą, branduolinių ginklų atsiradimas, prezidento Johno Kenedžio nužudymas, Vatergeito skandalas, du Irako karai, Rugsėjo 11-oji, kuri kaip tik Niujorkui smogė labiausiai!“.

O kitas konservatorius, žurnalo „National Review“ apžvalgininkas Jonah Goldbergas prie šio sąrašo dar pridėjo „Versalio sutartį, Hitlerio ir Stalino paktą, Ukrainos marinimą badu, Holokaustą, Marshallo planą, Kubos raketų krizę, amerikiečių pasitraukimą iš Vietnamo, Kambodžos žudymo laukus, Irano įkaitų dramą, ŽIV protrūkį, gėjų vedybų įteisinimą, susitarimą dėl Irano branduolinės programos – tai tik keli dalykai, dėl kurių „New York Times“ nepasirinko skelbti readkcinio straipsnio pirmajame puslapyje“.

Rodas Dreheris taip pat stebėjosi, jog „nė vienas iš šių įvykių  nebuvo nusipelnęs vedamojo straipsnio tituliniame puslapyje. O šaunamųjų ginklų kontrolė – dar ir kaip nusipelnė!“

Jis visiškai pritardamas pacitavo ir tokią ištrauką iš savo kolegos J. Goldbergo straipsnio:

„Nors neabejoju, kad „New York Times“ redaktoriai nuoširdžiai trokšta sukelti nacionalinį sąjūdį prieš šautuvus (kaip neabejoju ir tuo, kad jiems tai nepasiseks), vis dėlto neįmanoma jų straipsnio perskaityti kitaip, negu kaip bandymą pakeisti temą akivaizdoje visų faktų, kuriuos tik ką sužinojome:  

Tai buvo teroristinis išpuolis, daugiausia gyvybės aukų pareikalavęs toks incidentas po 2001 m. rugsėjo 11-osios.

Antra, žudikus įkvėpė „Islamo valstybė“, kuriai prezidento B. Obamos teigimu „neleidžiama plisti“ ir kurią jis dar praėjusią savaitę įvertino kaip nekeliančią grėsmės Amerikai.

Trečia, jokios galimos ginklų kontrolės įstatymų reformos nebūtų užkirtusios kelio Syedui Farookui ir jo žmonai Tashfeen Malik žudyti žmones.

Ketvirta,  imigrantų atsijojimo procesas įleido džihadistinę galvažudę T. Malik į Jungtines Amerikos Valstijas, nors ji buvo pateikusi išsigalvotą adresą. Tai atsitiko tokiu metu, kai ir prezidentas, ir „New York Times“ buvo pakartotinai akcentavę, jog susirūpinimas dėl pabėgėlių iš Sirijos liudija ne ką daugiau, negu ksenofobiją ir norą absoliučiai nieko  nesuprasti“, – rašė J. Goldbergas.   

Toliau Rodas Drehereris jau savo žodžiais dėstė, jog „New York Times“ redaktorių straipsnis (jo publikavimas pirmajame puslapyje, o ne jo turinys, kuris šiam laikraščiui įprastinis) yra toks pritemptas, toks nepateisinamas realių faktų akivaizdoje, jog jį reiktų interpretuoti tik pasitelkus psichologiją. 

Vedamasis beveik nieko nepasako apie ginklų politiką Amerikoje, bet labai daug pasako apie to laikraščio redaktorių psichologinį nusistatymą nutraukti skaitytojų dėmesį nuo laikraščio pozicijai nepatogių faktų“ ir, suprask, redaktorių nenorą akcentuoti džihadistų teroro išpuoliams būdingas aplinkybes..  

Šis Rodo Dreherio autorinis komentaras sulaukė daugelio skaitytojų atsiliepimų. Vienas jų klausia: „o kokia yra Jūsų tiksliai pozicija dėl ginklų kontrolės?  Ką daryti, kad daugelį žmonių iš karto pakloti galintys šaunamieji ginklai nepatektų į bepročių rankas – nesvarbu, ar tai džihadistai, socialinio teisingumo fanatikai, dešinieji ekstremistai, antisocialūs psichotikai ar tik šiaip išprotėję gaivalai? 

O gal iškęsti tokius su atsisukusiais varžteliais galvoje žudikus yra gyvenimo Amerikoje kaina?“

Į tai Rodas Dreheris atsako: „pritariu šautuvų pirkėjų išankstiniam patikrinimui ir karinio tipo ginklų įsigijimo civiliams uždraudimui, nes nematau priežasties, kodėl tokių reikėtų savigynai, medžioklei ar sportui“.

Kitas skaitytojas priminė, jog „Prancūzija turi itin griežtus ginklų kontrolės įstatymus“. O dar kitas pridūrė: „matyt, kadangi „Islamo valstybė“ pradėjo rengti išpuolius Jungtinėse Amerikos Valstijose, nemanau, kad dauguma amerikiečių skubės atiduoti savo ginklus, nepaisant ką „New York Times“ bepamokslautų“.

Kad šio dienraščio redaktoriai „prarado savitvardą savo karo žygyje prieš piliečių teisę ginkluotis“, kitame taip pat Niujorke leidžiamame dienraštyje „Wall Street Journal“ gruodžio 7-ąją rašė ir apžvalgininkas Jamesas Taranto. 

Apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...