captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Ivanauskas. Lietuvos rašytojai „tautų draugystės“ imperijoje

Nesena istorinė praeitis vis dar kaitina aistras. Šiandien vėl iš naujo pradėjome kalbėti apie  poetą J. Marcinkevičių ir jo vaidmenį sovietmečiu, kalbame apie kitus tuometinius rašytojus ir intelektualus. 
V. Ivanausko asmeninio archyvo nuotr.
V. Ivanausko asmeninio archyvo nuotr.

1940 m. rugpjūčio mėn. grupė Lietuvos kultūrinės inteligentijos atstovų, kurių dauguma buvo rašytojai, nuvyko į Maskvą „atvežti Stalino saulės“ ir paprašė inkorporuoti Lietuvą į SSRS sudėtį. Po karo jie taip pat dalyvavo įteisinant sovietinę tvarką. Po 48 m., 1988 m. birželio pradžioje, dalis vietiniam rašytojų elitui priklausančių narių buvo išrinkti į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę ir stovėjo Atgimimo priekinėse gretose. Šie du istoriniai momentai, liudijantys apie priešingus, tačiau lūžinius istorijos taškus, kuriuose aktyviai dalyvavo Lietuvos rašytojai, rodo, jog virsmų kultūriniame elite būta nemažai.

Turint omenyje buvusį aukštą rašytojo statusą bei vaidmenį sovietmečiu, remiantis rašytojų atveju,  iš tiesų tikslinga  žvelgti į to meto procesus, paaiškinti Lietuvos sovietizaciją, matyti tam tikrą lietuviškojo tapatumo mobilizaciją bei daugiatautėje terpėje vykstančios bendros sovietinės visuomenės kūrimą. Bandyti atpainioti šias tarpusavyje persidengiančias, kartais prieštaraujančias linijas. Savo naujoje monografijoje „Įrėminta tapatybė: Lietuvos rašytojai „tautų draugystės“ imperijoje“  (Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2015) kalbu apie kelis šiai temai svarbius dalykus.  

Pirma, sovietinė  sistema nuolat siekė  „nudrenuoti“ nacionalizmą, jį  padaryti nekenksmingą  politiniam režimui. Pažymėdama titulinių tautybių  (pvz., lietuvių, gruzinų, kazachų  ir pan.) kultūrų  vystymą, ji sudarė sąlygas apibrėžtai lietuviškumo raiškai. Ją siekta administruoti, savotiškai  įrėminti.  Tam tarnavo ne vien ankstyvasis schematiškas rašytojų Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus, Teofilio Tilvyčio, Valerijos Valsiūnienės ir kitų „tarybinis-lietuviškas“ liaudiškumas, palaikęs stalinistinės kultūros sklaidą, tačiau ir postalinizmo laikotarpiu populiarių rašytojų ir poetų, tuometinių žvaigždžių, tokių kaip Justinas Marcinkevičius, Eduardas Mieželaitis, Jonas Avyžius, pasiūliusių daugiau erdvės formai, lankstumo turiniui, flirtavusių ir su sovietiniu universalizmu ir su etniškumu, kūryba. 

Rašytojai buvo įvairūs, pasižymėjo skirtingomis galimybėmis, nevienodai siekė išbandyti ribas. Justinas Marcinkevičius apsistojo ties etninės-istorinės nostalgijos sritimi bei lokalumo žymėjimu, šiek tiek paskiriant dėmesio ir „universalizmui“. Eduardas Mieželaitis, 7-ajame dešimtmetyje išaukštintas kaip žymus „universalistas“, apdovanotas ir Lenino premija, irgi balansavo, paskirdamas dėmesio lietuviškajai tematikai, tėviškės motyvui, paveldo klausimams. Jis, pavyzdžiui, būdamas RS pirmininku, rėmė Čiurlionio ir Maironio atminties, paveldo išlaikymą, sklaidą. 

Kitaip tariant, etniškumas buvo pasitelkiamas sistemos palaikymui, tačiau pernelyg schematiškai būtų neteisinga žvelgti, nes kūrėjai skyrėsi, daugiau dėmesio pradėta skirti autentiškumo paieškai, kai kurios oficialiosios praktikos kultūrininkams teikė didesnę prasmę nei kitos, mąstyta ne tik apie karjerizmą, bet ir centro intervencionizmo žalą. Ypač tai ryšku dar jaunesnės kartos kūryboje (pvz. J. Aputis, S. Geda ar M. Martinaitis), nors jie ir nesiryžo tapti savilaidos žvaigždėmis. Svarbiu reikšminguoju „kitu“ tapo vėlyvuoju sovietmečiu forsuojama homogenizacijos politika, ką gerai parodo 8–9 dešimtmečiuose vykusi rusų kalbos stiprinimo politika, naujoji TSRS konstitucija ir „tautų suartėjimą“ remiančios tuometinių gensekų kalbos. Kalbos klausimai, noras pasirodyti labiau „istorine tauta“ tapdavo reikšminga periferijos ir centro santykių  dalimi. Paradoksas, bet kosmopolitinės laikysenos tapo kur kas labiau marginalizuotos nei dėmesys etninei linijai. Prisiminkime poetą Tomą Venclovą ar Rusijos disidentus. 

Lyginimas su Gruzijos atveju rodo mažesnį Lietuvos kultūrininkų gravitavimą į centrą. Centras daug investavo į bendrąjį tapatumą, „tautų draugystė“ talpino savumo tarp „broliškų tautų“ ugdymą. Tą įskiepytą bendrumą ir priklausomybę nuo ankstesnio centro šiandien dažnai matome ir posovietinių visuomenių atveju. Šota Rustavelis turėjo mums tapti savu poetu, kaip ir Kristijonas Donelaitis – gruzinams. Tačiau įsisavinimo lygis skyrėsi. Išvertus poemą  „Karžygys tigro kailiu“ į kirgizų kalbą kirgizai masiškai ėmė masiškai savo vaikus vadinti Rustavelio poemos herojų vardais. 

Partikuliarizmas ilgainiui turėjo būti ištirpdintas universalizme, rusų kalba turėjo tapti gimtąja kalba. Rusifikuotos Vidurinės Azijos respublikos ir rusiškai rašantis Čingizas Aitmatovas – geri to pavyzdžiai.  Lietuvos rašytojų atvejis, rodantis vidines įtampas ir baimes, nėra disidentizmo pavyzdys, jis rodė neišvengiamai gilėjantį Lietuvos kultūros integravimą į bendrąjį sovietinį tapatumą, galima buvo derėtis tik dėl terminų, etniškumo turinio ir gylio. Kita vertus, įsitraukimas į isteblišmentą turi savo kainą, slepia savo įtampas, atskiri kūrėjai siekia įgyti didesnį autonomiškumą, pasižymi netvarkingomis trajektorijomis. 

Šalia prisitaikymo bei baimės žengia ir noras tam tikrais klausimais užimti poziciją. Sakyčiau, gana iliustratyvus būtų  SSRS RS plenume 1988 m. kovo mėn. išsakytas literatūros kritiko P. Bražėno pastebėjimas:  „Bandau įsivaizduoti, kaip  mes galėtume pravesti klasiko Maironio 125-metį ne lietuvių kalba, nors įsivaizduoju, kad kai kur taip ar panašiai vyksta“. 

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...