captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Narušytė. Du Čechavičiai

Šį rudenį dviejuose Vilniaus muziejuose atidarytos dvi XIX a. fotografo Juozapo Čechavičiaus parodos. Kultūros komentatoriai net susipainiojo – pranešimas apie antrąją atrodė kaip déjà vu. Galbūt kai kurie ją taip ir paliko perteklinės informacijos dėžutėje, nenuėjo į atidarymą ir nesuprato, kas čia atsitiko. Žinau, nes vos taip nepadariau ir aš – kai tiek visko daug, tenka greitai spręsti ir klysti. Bet laiku išgirdau, kad pirmosios parodos rengėjai greičiausiai paskubėjo užlįsti į priekį, sužinoję apie antrosios planus. Sakysite: nuostabu – vyksta varžybos, gal net išganingoji konkurencija! Bet aš taip lengvai nepatikėjau ir vieną pramirkusį lapkričio vakarą nupėdinau į abi – patikrinti savo versijos.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Pirmoji paroda jau buvo besibaigianti. Lietuvos nacionaliniame muziejuje – mauzoliejaus tyla. Keli lankytojai apžiūrinėja eksponatus, o direktorė pusbalsiu beria pamokymus kažkokiam vyriškiui. Išsigandusios darbuotojos prižiūri, kad nekalbėtų niekas kitas. Ant sienų pamatau išdidintas gražiausių J. Čechavičiaus vaizdų skaitmenines kopijas, nors anotacijoje parašyta, kad kažkur parodoje esama ir originalų. Beje, nors įdėmiai perskaitau anotaciją, iš jos nesužinau nieko naujo – tik tai, kas jau išspausdinta senosios fotografijos tyrinėtojų Dainiaus Junevičiaus, Margaritos Matulytės ir Stanislovo Žvirgždo knygose. Atpažįstu net jau beveik atmintinai išmoktus jų sakinius, bet anotacija nepasirašyta, vadinasi, ją galima laikyti plagiatu. O pati paroda akivaizdžiai sumesta paskubomis, siekiant įtvirtinti garsaus vardo nuosavybės faktą.

Tas vardas – žinoma, J. Čechavičius. Tai ypatinga asmenybė. Jis gimė Vitebsko gubernijoje, kariavo Krymo kare, Paryžiuje mokėsi fotografijos meno, siūlėsi fotografuoti istorinius Rusijos vaizdus būsimam žemės ūkio pramonės muziejui, turėjo bent kelis caro dovanotus žiedus, buvo atidaręs fotoateljė Vitebske, bet valdininkai privertė ją uždaryti, reikalavo mokėti baudas, teisintis dėl to, kad galbūt fotografavo sukilėlius. Galų gale J. Čechavičius atkeliavo į Vilnių, miesto sode atidarė ateljė, čia vėl turėjo bylinėtis dėl neteisėtų statybų, kraustytis iš vienos vietos į kitą. Vis dėlto Vilniuje jis pasiliko, nes šis miestas buvo tobulas objektas fotografijai.

Visa tai pasakoju todėl, kad įsivaizduotumėte XIX a. antrosios pusės atmosferą Rusijos imperijos pakraštyje, kai valdininkai galėjo tinginiauti kiek tinkami, paraginti kokio viršininko urmu patikrindavo fotoateljė, kabinėdavosi dėl niekniekių tikėdamiesi kyšio, kurį iš daugelio ir gaudavo, tada leisdavo bet ką. J. Čechavičius sugebėjo rasti įtakingų šalininkų, tad biurokratai jį kartais palikdavo ramybėje ir jis galėdavo fotografuoti Vilniaus vaizdus, gavęs visus reikiamus leidimus. Negana to, jis buvo taip įsitikinęs savo talentu, kad dalyvavo Prancūzijos fotografijos draugijos parodoje, o Imperatoriškajai dailės akademijai pateikė prašymą ginti jo autorines teises ir pasiekė savo – kai kuriuos vaizdus galėjo žymėti spaudu: contrefaçon est défendue – plagijuoti draudžiama.

To spaudo nemačiau Nacionaliniame muziejuje saugomų J. Čechavičiaus kūrinių skaitmeninėse kopijose. Bet pamačiau originaluose, kurie eksponuojami antrojoje – Vytauto Kasiulio muziejaus parodoje. Ten ir sužinojau daugelį ką tik papasakotų faktų. Bet tai – tik mažytis atverto pasaulio fragmentas. Ir ekspozicijos struktūra, ir tekstai šalia nuotraukų, ir jų gausa, ir išleistas albumas liudija kruopštų, daug laiko pareikalavusį ne vieno žmogaus darbą. Kokybės požiūriu anksčiau aplankytoji Nacionalinio muziejaus paroda net nepajėgtų dalyvauti toje pačioje kuravimo varžybų lygoje. Tad kodėl ji iš viso įvyko?

Nežinau, ką į tai atsakytų ilgametė Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė. Bet analizuodama abi parodas galiu daryti savo išvadas. Ankstesnius pastebėjimus papildo dar vienas faktas. Rengdamasis parodai V. Kasiulio muziejuje, kuratorius D. Junevičius pasiskolino J. Čechavičiaus darbų iš septynių Lietuvos muziejų, bibliotekų ir archyvų bei iš vienos galerijos Lenkijoje. Bet nėra nieko iš Nacionaliniame muziejuje saugomų 327 fotografijų ir 150 stiklo negatyvų, kuriais gyrėsi anoniminis pirmosios parodos kuratorius. Gyrėsi, bet nerodė – galėjome pasižiūrėti į J. Čechavičiaus kūrinius tik per skaitmeninės medijos šydą. O V. Kasiulio muziejuje matome originalus, taigi galime patys juos patyrinėti ir susivokti, kas ir kaip.

Nacionalinio muziejaus uždarumas tyrinėtojams – vieša paslaptis. Tuo visi karštai piktinasi privačiuose pokalbiuose. Viešai pasakoma, kad tokia yra muziejaus politika. Tarsi už visų mūsų mokesčius išlaikoma institucija turėtų teisę bendrą turtą naudoti vien savo reikmėms. Tam prieštarauja net jos pačios statutas ir tarptautinis muziejų etikos kodeksas. Ir koks tokios „politikos“ rezultatas? Ogi toks, kad, užuot bendromis pastangomis parengę pritrenkiančią pasaulinio lygio menininko parodą, turime vieną blogą ir vieną labai gerą parodą su vidinių rietenų pėdsaku.

Todėl visuomenei pristatytas Modernaus meno centro būsimo pastato projektas atrodo kaip kitos civilizacijos kosminis laivas, nusileidęs į turgaus aikštę, kur tebevyksta gaidžių peštynės. Pasaulinio garso architektas Danielis Libeskindas, aiškindamas savo koncepciją, kalbėjo apie genius loci – vietos dvasią. Būsimas pastatas prisiderins prie, jo žodžiais tariant, unikalaus senojo miesto geometrijos konteksto. Viduramžiškame Vilniaus gatvių chaose jis atranda vietų, kurios paklūsta aukso pjūvio proporcijai ir gamtiškų atsitiktinumų įtampą išsprendžia architektūros harmonija. Šį principą pritaikęs naujajam pastatui, architektas sukurs kažką priešingo pas mus vyraujančiai muziejaus sampratai – tai bus ne storomis sienomis, sunkiai varstomomis durimis, apskretusių drabužinių ir sargų kordonais nuo žmonių uždaryti rūmai, bet susitikimų vieta, kur galima būti ne ką nors perkant, o bendraujant ar domintis meno kūriniais, netgi užsukant į atviras saugyklas. Kartu šis muziejus bus tarsi vartai iš senojo miesto į naująjį ir atgal, o praeiviai net nestabteldami pagaus iš vidaus sklindančią šviesą. Klausydamasi D. Libeskindo pagalvojau, kad toks sprendimas – tobulas atkirtis bukos privatizacijos šalininkams, kuriems kovotojai už viešųjų erdvių išsaugojimą atrodo zirziantys nevykėliai, o menas – tik bereikalingas priedas prie tikrojo gyvenimo. Tikiuosi, pastatą kirsiantys laiptai ir juos įvilios į kažką netikėto žadančias muziejaus erdves.

O matydama Libeskindo kuriamos socialinės erdvės vaizdus, vėl prisimenu J. Čechavičių. Tikriausiai ir jį prie Vilniaus pririšo ta pati priešybių dermė, nepaisant visų čia žmogų triuškinančių nesąmonių. ČJ. echavičius tampė savo didelę kamerą ir šlapio kolodijaus laboratoriją į visas kalvas, kad nuo jų galėtų aprėpti visą miesto grožį. Paskui nešiojosi įrangą iš vienos gatvės į kitą, kol išžvalgė visus rūmus, bažnyčias ir tarp jų atsiveriančias perspektyvas. Jis ilgai vaikščiojo paupiais pasvajoti apie tolumas. O paskui taip pat ištikimai fiksavo permainas, regis, nė neabejodamas, kad niekas negali sunaikinti Vilnių saugančios dvasios. Nesunaikino – praėjo daugiau nei šimtmetis ir kitas čia atvykęs menininkas ją atpažino, įkūnijęs tą jausmą mūsų muziejų ateities architektūroje.

Komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...