captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Dumbliauskas. Naujas Rusijos priešas – Turkija

Ar įmanoma suskaičiuoti, kiek tonų aviacinio benzino virš mūsų galvų sudegino Šiauliuose dislokuoti NATO naikintuvai, vis kildami ir skrisdami išprašyti iš mūsų oro erdvės rusų lėktuvų? Gal ir įmanoma, tačiau vargu ar įmanoma sužinoti, nes šie skaičiai greičiausiai yra karinė paslaptis. O skaičiai turėtų būti dideli, nes rusai tikrino ne tik mūsų, bet ir daugelio NATO šalių kantrybę, savo kariniais lėktuvais pavojingai priartėdami prie šių šalių oro erdvės.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Tikrino ilgai ir kantriai, kol lapkričio 24 d. sulaukė atsakomojo veiksmo iš Turkijos, kurios naikintuvai numušė rusų bombonešį.

Nuostabai dėl šio neeilinio įvykio nuslūgus, analitikai ėmė rašyti, kad oro erdvės pažeidimas buvo tik formalus pretekstas bombonešiui numušti. Tikroji priežastis esą yra Turkijos valdžios kerštas už tai, kad rusai bombarduoja Sirijos turkų gyvenamą regioną, esantį prie sienos su Turkija. Esą Turkijos prezidentas Recepas Erdoganas ne kartą prašė rusų nebombarduoti Sirijos turkų, nors šie yra sukilę prieš Basharo al-Assado režimą, kurį gina Rusija.

Nurodoma ir daugiau priežasčių, kodėl Turkija ryžosi tokiam žingsniui. Viena jų – Turkijos prezidento siekis paversti šią šalį iš parlamentinės respublikos prezidentine, todėl R. Erdoganas nori pasirodyti visuomenei  stiprus lyderis, sugebantis ginti šalies nacionalinius interesus. Kita priežastis – Turkijos interesas nuversti B. al-Assado režimą, kuris jau buvo bevirstąs, bet atėjo rusai ir šį virtimą sustabdė.

Tačiau įdomiausia yra tai, kad greičiausiai ir Vladimiras Putinas norėjo, kad rusų lėktuvas būtų numuštas. Juk ne be reikalo rusų lėktuvai tiek ilgai ir kantriai provokavo NATO aviaciją, tikrindami šio aljanso šalių oro erdvės apsaugą. Tokį spėjimą savotiškai patvirtina masinė antiturkiška psichozė, kurią sukėlė Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida ir kuri jau ima veikti kasdieninį rusų gyvenimą. Ši psichozė skleidžiama plačiai – nuo turkų kultūros centrų uždarymų iki kaltinimų pačiam Turkijos prezidentui bendradarbiavimu su „Islamo valstybe“.

Sąmoninga masinė antiturkiška isterija leidžia daryti dvi išvadas: pirma, V. Putino režimui prireikė naujo priešo, nes neseniai surastasis taikinys – terorizmas, matyt, jau nepakankamai mobilizuoja rusų visuomenę padėti savo lyderiui kovoti su Rusiją supančiais priešais; antra, naujo priešo paieškos rodo režimo legitimumo silpnėjimą, nes tik vis naujų priešų atsiradimu režimas gali pateisinti savo reikalingumą. Kremliaus politiką kritikuojantys rusų intelektualai jau garsiai kalba laukiantys karinės padėties šalyje įvedimo.

Akivaizdu, kad V. Putino vidaus politika veda Rusiją prie neramumų ir sukrėtimų. Pirmoji ugnelė jau sužibo – tai tolimųjų reisų vairuotojų protestas prieš įvedamą mokestį už nuvažiuotus kilometrus. V. Putinas, matyt, puikiai supranta, kad nukritus naftos kainoms, jis visuomenei negali pasiūlyti jokios gerovės, todėl ir nukreipė rusų žvilgsnius į užsienio politiką, kur jam kol kas visai neblogai sekasi.

Visi žinome seną kaip pasaulis tiesą, kad bet kuris agresorius eis tiek, kiek jam bus leista eiti. O dabar susimąstykime – 2014 m. kovą V. Putinas užgrobė Krymą. Šiuo metu, nepraėjus nė dvejiems metams, jis kuo ramiausiai bombarduoja Siriją ir jau grasina Turkijai! Kur dar jis nueis ir kas gali jam sutrukdyti?

 Į Vakarus kažkada pabėgę KGB karininkai viešojoje erdvėje nuolat kartoja – neužkibkite ant V. Putino meškerės, nes jis naudoja senus KGB metodus – sukelti terorizmo bangą, o paskui siūlyti išsigandusiems vakariečiams padėti kovoti su tuo terorizmu. Deja, mes galime tik bejėgiškai stebėti, kaip Vakarų lyderiai kimba ant tos meškerės ir lemena apie konstruktyvų Rusijos indėlį kovoje su „Islamo valstybe“. Negi jie neturi žvalgybos, neturi analitikų, kurie jiems pasakytų, kad V. Putinas visai nesuinteresuotas kovoti su šia „valstybe“? Priešingai, ji jam reikalinga, kad keltų sumaištį tame regione, nes tik tokioje sumaištyje V. Putinas gali siūlyti savo paslaugas vakariečiams – juk taikos metu jis būtų niekam nereikalingas.

Ar atsiras Vakarų demokratiniame pasaulyje politinis lyderis, galintis sustabdyti įsismaginusį KGB papulkininkį? Nes kol kas tokio lyderio, deja, nesimato.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...