captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Prancūzai: turime ir šampano, ir ginklų

Po lapkričio 13-osios išpuolių satyrinis laikraštis „Charlie Hebdo“ rašė: „jie turi ginklų. Tegu jie „užsikru...“. Mes turime šampano“. Bet kaip Paryžiaus radijo stotyje „France Inter“ sakė žurnalistas Thomas Legrand`as: „Tikrovė tokia, kad, taip, turime šampano, tačiau turime ir ginklų“.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

„O pastaraisiais keleriais metais, – rašė politologas Adamas Shatzas žurnale „London Review of Books“, – Prancūzija tų ginklų griebėsi dažniau, plačiau, agresyviau.

Posūkis didesnio kišimosi į musulmonų pasaulį link prasidėjo prie Nicolas Sarkozy ir dar suintensyvėjo prezidentaujant Francois Hollande`ui. Pastarasis išryškėjo kaip tikras socialisto premjero Guy Molleto įpėdinis – premjero, kurio valdžios metu įsiplieskė Sueco krizė ir vyko karas Alžyre.“

Juk Prancūzija pirmoji šoko gelbėti Libijos sukilėlių po Bernardo-Henri-Levy ekspedicijos į Bengazį. Ši avantiūra, kai sykį į ją įsivėlė amerikiečiai, išlaisvino Libiją iš Muammaro Gaddafio. Tačiau po to ten įsigalėjo džihadistinės kariaunos ir ginklų pirkliai su tokiais klientais kaip „Islamo valstybė“.

Savo ruožtu Prancūzija pagilino savo ryšius su Benjaminu Netanjahu – F. Hollande`as neslepia savo „meilės“ Izraeliui – ir net kaip baustinus pasmerkė pareiškimus, pritariančius taikiems protestams prieš Izraelio politiką Palestinoje.

 O F. Hollande`o skelbiama „ekonomikos diplomatija“ arabų pasaulyje tėra eufemizmas vis glaudesniems santykiams su Saudo Arabijos karalyste, kurios eksportuojama vahabitų doktrina smarkiai prisidėjo prie džihadistų ideologijos skleidimo.

Tai – senas aljansas. Prancūzų kariai atskubėjo į karalystės gynybą, kai 1979 m. radikaliųjų islamistų grupė šturmavo Meką. Po to saudo arabai 63 sukilėliams nukirto galvas viešose egzekucijose, panašiose į tas, kurias dabar vykdo „Islamo valstybė“, karalystės nepripažinti vaikai.

Šiame kontekste ypač įdomi Adamo Shatzo, žydų kilmės politologo, Artimųjų Rytų eksperto, pastaba dėl Prancūzijos vadovų ištarto solidarumą su Palestina reiškiančių grupių pasmerkimo.

„Tuo puolama išraiškos laisvė – vertybė, kurią Prancūzijos vadovai skelbėsi laikantys šventa po „Charlie“ Hebdo žudynių. Bet ne tik: pripaišydamas taikiai kampanijai prieš Izraelio vykdomą okupaciją antisemitizmą, Prancūzijos vyriausybė ne tik sutvirtina klaidinantį, potencialiai pavojingą dviejų dalykų – Izraelio ir žydų tautos – supainiojimą, kurį savaip propaguoja Prancūzijos antisemitai, bet ir stiprina įspūdį, kad žydai yra privilegijuota mažuma, nusipelniusi oficialios globos, skirtingai nei musulmonai, kurių pačių kančios istorija prancūzų kolonializmo dešimtmečiais beveik niekada nepripažįstama.

Manuelis Vallsas, ministras pirmininkas, prie šio įspūdžio sudarymo prisidėjo, kai sausį, po išpuolio prieš košerinę parduotuvę, jis pareiškė, jog Prancūzija nebūtų įsivaizduojama be savo žydų. Tačiau šitokio atjautos žodžio niekada nėra po neapykantos nusikaltimo sulaukę musulmonų aukos“.

Toliau A. Shatzas perteikė 2010 m. mirusio garsaus britų istoriko Tony Judto mintį, kad „kai George`as Bushas sakė, jog mes kovojame prieš teroristus „ten“ tam, kad neturėtume su jais kovoti „čia“, jis padarė labai amerikietišką politinį judesį. Tai nebūtų buvę suprasta Europoje, kur politikai suvokia, kad jeigu pradėsime karą tarp vakarietiškų vertybių ir islamiškojo fundamentalizmo, taip kaip jį įsivaizduoja amerikiečiai komentatoriai, tas karas nepasiliks patogiai, pvz., Bagdade. Jis atsikartos ir 30 km nuo Eifelio bokšto.

Deja, Prancūzijos valdžia atsisako tai priimti. Daugumą žmonių Paryžiuje pribloškė lapkričio 13-osios įvykiai, tačiau jie nepribloškė tų, kurie klausėsi „Islamo valstybės“ pranešimų.

Kelias savaites anksčiau terorizmo reikalų specialistas Marcas Trevidicas savaitraštyje „Paris Match“ įspėjo, jog Prancūzija tapo „Islamo valstybės“ priešu nr. 1 – dėl savo veiksmų Artimuosiuose Rytuose. Istorija visada ta pati, kaip teigė jis viename interviu po išpuolių. Jo žodžiais, mes leidžiame teroristų grupei išaugti į monstrą, o kai ji mus atakuoja, mes elgiamės, tarsi tai mums būtų siurprizas!

„Ir dar draugaujame su šalimis, kurios atsakingos už šios ideologijos platinimą – Saudo Arabija. Tai absoliutus paradoksas“, – teigė M. Trevidicas

O A. Shatzas toliau aiškino, kad „visi veikėjai Sirijos katile – Persų įlankos valstybės, Turkija, sąjūdis „Hizbullah“, rusai, amerikiečiai – prisidėjo prie šio monstro išauginimo, tačiau niekas, išskyrus kurdus, atrodo, nenori kaip reikiant su juo kovoti.“

Basharo Assado likimo klausimas neleido susiformuoti bendram rusų ir amerikiečių frontui prieš „Islamo valstybę“. O B. Assado pajėgos ir jų sąjungininkai, įskaitant sąjūdį „Hizbullah“ bei Irano revoliucinę gvardiją, visų pirma puola Sirijos sukilėlių grupes, kurios, skirtingai nuo „Islamo valstybės“, tiesiogiai grasina B. Assado režimui.  

Persų įlankos šalys, kurių imamai nemažai prisidėjo prie džihadistų ekstremizmo plėtros, per daug susirūpinusios dėl Irano branduolinės programos, kad pajudintų pirštą kovoje su „Islamo valstybe“, o ir Turkijos R. T. Erdogano pagrindinis rūpestis yra ne islamo ekstremistai, bet kurdų sukilėliai.

Tuo tarpu amerikiečiai ir prancūzai iki pernai guodėsi, kad „Islamo valstybės“ teroristai tėra vietos veikėjai, be abejo, labai bjaurūs, tačiau tikriausiai nesmogsiantys Vakarams.

Dabar jie pasirodė neturintys tarp džihadistų sau lygių, niekas nežino, ką su jais daryti toliau, kaip elgtis, kad problema dar nepablogėtų. Aišku, lapkričio 13-osios išpuoliai iliustravo „veiksmo propagandą“ pagal anarchizmo tradiciją.

Nereikia apsigauti: tai dar nereiškia, kad visa Europos socialinė tvarka egzistenciniame pavojuje. Tačiau negalima nepripažinti, kad „Islamo valstybė“ labai gudriai įsiterpė į du sunkiai sprendžiamus pasaulio konfliktus.

Vienas tai Europos visuomenių santykiai su savo vidiniais musulmoniškais „kitais“, kai kur jau sudarančiais didžiulę mažumą. Antras konfliktas – religiniai karai dėl galios, liepsnojantys Irake ir Sirijoje nuo 2003-iųjų.

Ankstesnėje epochoje šie konfliktai būtų galėję likti atskirais, tačiau šiandien jie susisieja dėka tokių globalizacijos simbolių kaip mobilieji telefonai ir nešiojamieji kompiuteriai. Netenka prasmės jų skirstymas į artimus ir tolimus.

Konfliktų teritorija nebeturi aiškių sienų, ir jie patys turi įvairias, dalinai persidengiančias priežastis, giliai įsišaknijusias pokolonijinio apmaudo ir Vakarų išprovokuoto valstybių žlugimo erdvėje.

Išpuoliai Paryžiuje neatspindi „civilizacijų susidūrimo“, bet greičiau liudija, kad tikrai gyvename viename, tačiau nelygiame pasaulyje, kur kančios viename regione neišvengiamai persilieja į kitą, kur viskas susiję, kartais su mirtinomis pasekmėmis.

Nepaisant savo viduramžiškų pretenzijų, „Islamo valstybės“ kalifatas iškelia veidrodį tam pasauliui, kurį sukūrėme ne tik Rakoje ir Mosule, bet ir Paryžiuje, Maskvoje bei Vašingtone.

Apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...