captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Beirutas ir Paryžius – likimo broliai

Prieš Libano pilietinį karą, siautusį nuo 1975 iki 1990 m. ir pareikalavusį 120 tūkstančių gyvybių, Beirutas buvo žinomas kaip Artimųjų Rytų Paryžius. Šiandien Paryžius vis labiau panašėja į Vakarų Europos Beirutą – miestą su greit įsiliepsnoti galinčiomis tautinėmis įtampomis, įkaitų ėmimais, savižudžių sprogdinimais.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Taip rašo Artimųjų Rytų žinovas politologas Adamas Shatzas žurnale „London Review of Books“ ir tęsia: „Paryžiečiai grįžo į gatves ir į savo kavines, grįžo su tuo pačiu pasiryžimu įgyvendinti normalybę, kokį rodė – beveik stebuklingai – ir libaniečiai nuo pat aštuntojo dešimtmečio vidurio.

„Vis tiek mes nieko nebijome!“ – pagirtinu drąsumu skelbia prancūzai  plakatuose ir ant Respublikos aikštės sienų. Tačiau tvyrančio baimės jausmo nepaneigsi, ir jis nesiriboja vien Prancūzija.

Per pastarąsias kelias savaites „Islamo valstybė“ įvykdė žudynes Bagdade, Ankaroje, pietiniame Beirute ir numušė Rusijos lėktuvą su 224-iais keleiviais. Išlikusiesiems grupuotė grasino išpuoliais ateityje, tarytum „Islamo valstybės“ giliausias troškimas būtų išprovokuoti  kruviną kerštą.

Prancūzija, jau traumuota sausį įvykdytų žudynių, atrodo pasirengusi tą troškimą patenkinti. „Mes esame karo būsenoje“, – sakė Francois Hollande`as ir ėmėsi žygių pratęsti dabartinę nepaprastąją padėtį pakeičiant konstituciją.

Mažiau nei 48 valandas po lapkričio 13-osios išpuolių prasidėjo naujas antskrydžių raundas prieš Raką. „Islamo valstybės“ svarbiausią užimtą miestą Sirijoje.

Per vieną su Rusija suderintų atakų naktį, Prancūzija padovanojo  „Islamo valstybei“ tai, ko nebuvo suteikusi net Alžyro Liaudies Išsivadavimo Frontui ligi 1999-ųjų, beveik keturis dešimtmečius po nepriklausomybės paskelbimo – suteikė pripažinimą, kad vykdė karą, o ne kampaniją prieš „nusikaltėlių grupuotes“.

O jeigu Prancūzija dar pasiųstų ir sausumos dalinius į Siriją (nors tai mažai tikėtina), ji suteiktų „Islamo valstybei“ – į kultą panašiai 35 tūkstančių vyrų kariaunai, valdančiai apsišaukėlišką „kalifatą“, kuriam niekas nepripažįsta valstybės statuso, – seniai lauktą progą susikauti akis į akį su „kryžeivių“ kariais paties islamo žemėje.

Karo priešininko statuso pripažinimas yra ne vienintelis „Islamo valstybės“ strateginis pasiekimas. Nemažiau svarbu jai skleisti paniką ir stumti Prancūziją tolyn vidaus karo link. Lapkričio žudynės buvo kerštas už prancūzų oro antpuolius prieš „Islamo valstybės“ pozicijas. Tačiau tai ne vienintelė priežastis taikyti į Prancūziją.

Juk Paryžius yra simbolis to apostatų pasaulio, kuriuo „Islamo valstybė“ pasibaisėjusi – tai „prostitucijos ir begėdiškumo“ lizdas, kaip suformuluota atsakomybę už žudynes prisiimančiame komunikate.

Prancūzija ne tik buvusi kolonijinė galybė Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, ji kartu su Britanija padėjo nubrėžti Sykes-Picot kolonijinę sieną, kurią „Islamo valstybė“, paėmusi Mosulą, džiūgaudama sulygino su žeme buldozeriu.

Dar svarbiau, Prancūzija, proporcingai pagal gyventojų visumą, turi daugiau musulmonų piliečių nei bet kuri kita Europos šalis. Didžiulė jų dauguma – buvusių Prancūzijos kolonijų gyventojų ainiai.

Taip, vidurinioji musulmonų klasė auga, ir labai daug jų susituokia ne su musulmonų tikėjimo žmonėmis. Tačiau didelė mažuma gyvena niūriuose, izoliuotuose priemiesčiuose, kuriuose nedarbo procentas labai aukštas.

O kai visa šalies ekonomika teauga vos trečdalį vieno procento, durys į prancūziškąją svajonę daugumai priemiesčių gyventojų lieka uždarytos.

Atskirties pojūtį paaštrina ir diskriminacija, policijos brutalumas ir vadinamoji bedieviška „laiciteto“, tai yra pasaulietiškumo, religija, kurią daugelis supranta kaip kodą laikyti musulmonus po padu. Ko stebėtis, kad per tūkstantį prancūzų musulmonų išvyko ieškoti šlovės Sirijos bei Irako karo laukuose.

Dauguma tų džihadistų radikalizavosi per internetą, o ne mečetėse. Kai kurie jų, kaip antai sausio ir lapkričio žudynių vykdytojai, anksčiau buvo areštuoti ir įkalinti. Apie 25 procentai „Islamo valstybės“ rekrūtų prancūzų, spėjama, nebuvo musulmonai iš pradžių – jie į islamą perėjo.

Daugumai džihadistų, atrodo, būdinga neturėti rimto religinio pasirengimo ir išsilavinimo. Pagal daugumą tyrimų, tarp musulmoniško pamaldumo ir potraukio džihadui yra atvirkštinis ryšys.

Kitaip sakant, kuo stipresnis, gilesnis religinis tikėjimas, tuo silpnesnis polinkis į džihadą – ir priešingai. Kaip neseniai prasitarė Olivier Roy, kelių knygų apie politinį islamą autorius, terorizmo atvejais „matome ne tiek islamo radikalizavimą, kiek radikalizmo islamizavimą“.

Nuo savęs pridursiu, jog panašiai galima pasakyti ir apie krikščionybę. Štai Kryžiaus karai bei eretikų deginimas buvo ne tiek krikščionybės karingas fanatizavimas, kiek karingo fanatizmo įvilkimas į krikščioniškus drabužius.

Ekstremizmu dvelkia ne pati krikščionybė ar islamas, o tik šių religijų kraštutinis iškraipymas, fanatiškas deformavimas.

Toliau Adamas Shatzas rašo, kad „siųsdama grupę Prancūzijos ir Belgijos piliečių žudyti paryžiečius jų laisvalaikio praleidimo vietose, „Islamo valstybė“ siekia išprovokuoti smurto bangas, kurios tik dar labiau nuvils  jaunus musulmonus, skatins jų priešiškumą.

Kitaip nei „Charlie Hebdo“ žudynės, lapkričio 13-osios išpuoliai buvo visuotinai pasmerkti. Aukos buvo visų rasių, žudynės nieko neišsiskiriančos, o daugelis musulmonų būtent ir gyvena rajone Seine-Saint-Denis, kur vyko nacionalinio Prancūzijos stadiono sprogdinimai.

Teoriškai, tai galėjo būti visus vienijanti tragedija. Tačiau kaip tik musulmonams teks būti ypatingųjų priemonių ir naujos prancūzų nacionalinės savigynos retorikos taikiniais. 

Į tai, kad pakito atmosfera, dėmesį atkreipė gimnazijos mokytojas, alžyriečių tėvų prancūzas sūnus Faycalis Riyadas, dirbantis mokykloje porą šimtų metrų nuo tos vietos, kurioje lapkričio 18-ąją reidą prieš pabėgusius užpuolikus  surengė policija.

„Sausio mėnesį pasakytoje kalboje, – teigė Riyadas, – F. Hollande`as aiškiai pabrėžė skirtumą tarp islamo ir terorizmo. Bet šįkart jis ne tik to nepadarė, bet dargi priešingai reikalavo uždaryti sienas, piršdamas mintį, kad užpuolėjai – svetimšaliai.

Prezidentas net ataidėjo Marine`os Le Pen vadovaujamo Nacionalinio fronto šūkius, kad dviejų tautų prancūzams reiktų atimti Prancūzijos pilietybę, jeigu jie nusikalstų veiksmais prieš šalies interesus“.

Šiuos F. Ryado žodžius pacitavęs, Adamas Shatzas tęsė, kad antimusulmioniškas nuotaikas skleidžia ne tik kraštutinė dešinė, bet ir kai kurie centro dešinės veikėjai, „siūlydami uždaryti keturis tūkstančius įtariamų islamistų vadinamose „pergrupavimo stovyklose“. 

Galop, „Islamo valstybė“ pasiekė dar vieną strateginį tikslą, susiedama žudynes su pabėgėlių krize. Trimečio berniuko Aylano Kurdžio iš Kobanio, kuris ištrauktas iš vandens paskendęs Turkijos pakrantėje, istoriją nustelbė pasas, rastas šalia vieno iš užpuolikų lavono.

Tai, kad šis vyras Prancūzijon pateko per Graikiją su pasu, išduotu žuvusiam Sirijos kovotojui, sugestijuoja buvus kruopštų planą. Jo tikslas – ne tik nubausti sirus, pabėgusius nuo kalifato, bet ir sumažinti europiečių atjautą bėgliams, kurią jau ir taip slopina bedarbystė bei prieš emigraciją pasisakančių partijų stiprėjimas Europoje.

Marine Le Pen jau pareikalavo tučtuojau sustabdyti bėglių iš Sirijos priėmimą. Amerikoje Jebas Bushas pasiūlė, jog tik sirai krikščionys būtų priimami į Jungtines Amerikos Valstijas.

Jeigu Vakarai Sirijos pabėgėliams atsuks nugaras, bus tai dar viena išdava, kurios „Islamo valstybė“ labai trokšta“, – rašo politologas Adamas Shatzas Londono knygų apžvalgoje, „London Review of Books“.

Savo ruožtu tik pridursiu, kad teroristų grupuotės „Islamo valstybė“ jokiu būdu negalima laikyti religiškai motyvuota. Ją varo baisi neapykanta žmonėms, įskaitant pačius musulmonus, o religija tik užsimaskavusi neapykanta, išsiliejanti žudymais ir pasibaigianti nusižudymais, yra, deja,  stipri motyvacinė jėga.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...