captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Nepaprasto likimo poetas J. Kėkštas

Lapkričio 19 dieną sukako lygiai šimtas metų nuo Juozo Kėkšto gimimo. Talentingo poeto gyvenimas – sunkus ir sudėtingas, o jo biografija tikrai nuteikianti giliems apmąstymams. 
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Tikroji poeto pavardė Adomavičius, Kėkštas – tai vaikystės pravardė, tapusi poetiniu pseudonimu. Jis gimė pirmojo pasaulinio karo metais Taškente, 1921 metais su motina grįžo į Vilnių. Sunkios pokario sąlygos privertė Juozuką prisiglausti lietuvių vaikų bendrabutyje Žvėryne.

Po trijų „Ryto“ pradinės mokyklos skyrių, jis įstojo į Vytauto Didžiojo gimnaziją. Skurdi vaikystė, be to gimnazijoje vyravusi liberali dvasia, tolerantiška įvairioms pasaulėžiūroms, o ir aktyviai komunistų platinta „revoliucinė“ lektūra įtraukė jaunuolį į pogrindinį komjaunimo judėjimą. Tiek ten to ir pogrindžio, bet Lukiškių kalėjimo duonos teko jam paragauti – buvo tris kartus areštuotas; kartą pabuvojo ir koncentracijos stovykloje. Būnant už grotų parašytos ir pirmosios poeto eilės.

Baigęs lietuvišką gimnaziją, negalėjo stoti į Vilniaus Stepono Batoro universitetą, tad išvažiavo studijuoti į Varšuvą, ten užsimezgė jo ryšiai su lenkų avangardistais. Literatūrinę veiklą pradėjo organizuodamas ir redaguodamas periodinius bei vienkartinius leidinius „Sėją“, „Pjūvį“, „Varpą“, „Versmę“, „Vingį“ ir kitus.

Pirmasis jo eilėraščių rinkinys „Toks gyvenimas“ buvo išleistas 1938 metais. J. Kėkšto eilėraštis yra laisvas, trumpų frazių, artimas prozai, su ekspresyviu teksto akcentu. Autorius bendradarbiavo su žymaus literatūrinio sąjūdžio „Žagary“ žmonėmis, susipažino su tuomet kairuoliškų pažiūrų Czeslawu Miloszu. Tačiau Lietuvai atgavus Vilnių, pasitraukė į Švenčionių kraštą, tuokart priskirtą Baltarusijai.

1940 metais kaip nacionalistinės Lenkijos Komunistų partijos narys buvo suimtas ir išsiųstas 8 metams į Viatlagą miško darbams. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1942 metais iš lagerio įstojo į lenkų generolo Wladyslawo Anderso armiją, su kuria per Iraną, Iraką, Egiptą pasiekė Romą. 1944–1945 m. dalyvavo Italijos kampanijos mūšiuose prie Taranto, Monte Kasino, Adrijos jūros pakrančių; buvo 2 kartus buvo sunkiai sužeistas. Už drąsą, kovinius nuopelnus buvo apdovanotas anglų, italų, lenkų egzilinės vyriausybės kariniais ordinais.

Čia ir baigėsi romantiškoji ir herojiškoji J. Kėkšto – revoliucionieriaus bei didvyriško kario – biografijos dalis ir prasidėjo rūsti gyvenimo proza, tik su viena kita šviesesne prošvaiste. Porą metų jis šiaip ne taip vertėsi Romoje, be to redagavo „Lietuvių laikraštį“, išleido du poezijos rinkinius. 1947-siais J. Kėkštas emigravo į Argentiną. Keletą metų ten dirbo juodžiausią kelių tiesimo darbą, kol pagaliau tapo inspektoriumi, prižiūrinčiu kelių tiesimą. Tuo pat metu Buenos Airėse puikiai vadovavo lietuviško žurnalo „Literatūros lankos“ leidybai. Rašė ir eiles, išleido du jų rinkinius, išvertė rusų, lenkų, baltarusių, italų poetų kūrinius į lietuvių kalbą, taip pat lietuvių – į lenkų kalbą. Priklausė vienam svarbiausių lietuvių išeivijos literatūrinių sąjūdžių – vadinamiesiems žemininkams, 1951 metais išleidusiems almanachą „Žemė“.

1957 metais J. Kėkštą ištiko sunki liga – insultas. Metus pragulėjęs ligoninėje, jis vis tik liko dalinai paralyžiuotas. Didelėmis draugų bei artimųjų pastangomis 1959 metais buvo parvežtas į Lenkiją ir apgyvendintas vadinamuose Revoliucinio judėjimo veteranų namuose. 1966 metais aplankė savo jaunystės miestą Vilnių. Nešiojamas draugų ant rankų, nes negalėjo pakęsti neįgaliojo ratukų, vėl pamatė jam brangiausias vietas – Arkikatedrą, senamiestį, Rasas.

Mirė poetas 1981 m. balandžio 16-ąją Varšuvoje.

Nenuostabu, kad J. Kėkšto poezija, sukurta tokiomis gyvenimo peripetijomis, yra rūsti ir neornamentuota, bet išraiškingai dinamiška, pagrįsta stiprių priešpriešų – mirties ir grožio, nevilties ir valios, ryžto ir nerimo sankirtomis, o taip pat ir lyrinės išpažinties raiška. Štai, kad ir tokios jo eilutės:

Einu aušros žavingos nepažinęs,

beldžiu duris graudus ir neprašytas,

pačiam dugne palūžusios krūtinės

nešu eiles neparašytas.

Jo kūrybos tyrinėtojai J. Kėkštą vadina paribio poetu, vienu įdomiausių egzilio kūrėjų ir sako, kad jo rinkiniuose yra tikrai gerų, vertų literatūros istorijos eilėraščių. Disertaciją ir monografiją apie Juozą Kėkštą–Adomavičių 2002 metais yra parašiusi literatūrologė, Lenkijos instituto Vilniuje direktorė ir  ambasados patarėja Malgorzata Kasner. Išties šio poeto gyvenimas ir kūryba labai apibrėžta ir paveikta laikmečio tragizmo, Lietuvos istorijos skersvėjų.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...