captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vladimiras Laučius. Kas ir kodėl formuos vyriausybę po Seimo rinkimų

Jei su prezidente Dalia Grybauskaite nesutariantis ministras Saulius Skvernelis ketina kandidatuoti į Seimą Socialdemokratų partijos sąraše ar jos iškeltas vienmandatėje rinkimų apygardoje, tuomet jų viešas konfliktas nestebina. Bet jei vis dėlto S. Skvernelis šliesis prie liberalų, kas šiandien atrodo labiau tikėtina, tuomet išeina, kad prezidentė visaip gesina savo remiamos ir ją remiančios partijos būsimą politinę žvaigždę. Tai jau sunkiau suvokiama.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Atrodo, prezidentės santykiai su Liberalų sąjūdžiu tampa vis labiau prieštaringi. Prieš anuos Seimo rinkimus Liberalų sąjūdis pasikvietė su Dalia Grybauskaitę konfliktavusį buvusį FNTT vadovą Vitalijų Gailių, ir šis buvo išrinktas Seimo nariu. Dabar jie flirtuoja su S. Skverneliu. Bet per prezidento rinkimus jie rėmė D. Grybauskaitės kandidatūrą. Įdomu, ar prezidentė ir toliau bus palanki liberalams, nepaisydama V. Gailiaus ir S. Skvernelio jų gretose? Kol kas panašu, kad bus.

Labai tikėtina, kad Daukanto aikštė mėgins savitai pakartoti 2000 metų Seimo rinkimų scenarijų. Tada, jei pamenate, prezidentas Valdas Adamkus ir jo pirmoji komanda laimino „naujosios politikos“ bloko atsiradimą. Šį bloką sudarė Artūro Paulausko Naujoji sąjunga, Rolando Pakso Liberalų sąjunga, Centro sąjunga su Romualdu Ozolu priešakyje ir vadinamieji modernieji krikdemai – nykštukinė krikščionių demokratų partijos atplaiša.

Daukanto aikštės ir „naujosios politikos“ tikslas prieš pusantro dešimtmečio buvo neleisti socialdemokratams paimti valdžią. Taip pat norėta nustumti į politikos pakraščius 1996–2000 m. šalį valdžiusius konservatorius. Dabar nuspėjamas Daukanto aikštės tikslas – vėl neleisti prie valdžios vairo stoti socialdemokratams, tik šįkart paremti centro dešinės koaliciją.

Toks scenarijus, ko gero, tinka ir prezidentūrai, ir konservatoriams-krikdemams, Liberalų sąjūdžiui, „darbiečiams“ su konservatorių nebijančiu Valentinu Mazuroniu, ir rinkimų barjerą perkopti kitąmet pretenduojantiems „valstiečiams“. Būtent šios keturios partijos gali tapti 2016-ųjų „naująja politika“ ir pamėginti suburti valdančiąją daugumą po Seimo rinkimų.

Panašumas į 2000-ųjų „naujosios politikos“ istoriją šiuo atveju būtų dar ir tas, kad pirmą vietą Seimo rinkimuose, kaip ir tada, turėtų užimti socialdemokratai, bet juos stumtų į šoną tie, kurie užimtų antrą ir trečią vietas. Anąkart tai buvo Naujoji sąjunga ir R. Pakso liberalai, dabar tai būtų konservatoriai-krikdemai ir Eligijaus Masiulio liberalai.

Tam, kad naujausios „naujosios politikos“ planą pavyktų įgyvendinti, socialdemokratai turėtų užimti savo pirmąją vietą su labai nedideliu atotrūkiu nuo konservatorių arba liberalų antrosios vietos. Jų populiarumą lyg ir turėjo apmažinti šį rudenį pasipylę LSDP ir jos lyderį diskredituoti galėję failai. Tačiau tas bandymas akivaizdžiai nepavyko: skandalai nenumušė nei partijos, nei jos pirmininko reitingų ir tik kėlė įtarimą, kad nieko rimtesnio socialdemokratų oponentai tiesiog neturi.

Vis dėlto reitingai gali kisti į blogą nebūtinai oponentų pastangomis. LSDP turi nemažą potencialą kenkti sau iš vidaus, ką jau pademonstravo beviltiškomis Europos Parlamento bei prezidento rinkimų kampanijomis, eiline katastrofa Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje per savivaldos rinkimus, keistais viešaisiais ryšiais ir naujos politikų kartos neturėjimu.

Didžiąją dalį ministrų portfelių ir Seimo nario mandatų šios partijos politikams savo asmeniniais reitingais uždirbo A. Butkevičius. Politinį veidą dar smarkiai gelbsti Linas Linkevičius, Algirdas Sysas ir Gediminas Kirkilas. Toliau kas antras – grynas balastas, ir jo daugėja. Tokiomis aplinkybėmis „naujosios politikos“ avatarams tereikia palaukti, kada populiarieji ir mąstantieji šioje partijoje nebeatlaikys į dugną traukiančių bendražygių svorio.

Liberalai ir konservatoriai galėtų trintis rankas, linkėdami oponentams skęsti Juozo Bernatonio ir Birutės Vėsaitės įvaizdžio link, tačiau ir juos kamuoja vidaus problemos. Konservatoriai, užuot buvę konservatoriais, vaidina liberalus, bet šie moka vaidinti patys save daug geriau. Kita vertus, už tikrą liberalizmą Lietuvoje mažai kas balsuoja, todėl ir liberalams tenka būti ne tiek savimi, kiek Antanu Guoga – kaip kad „naujosios politikos“ laikais jie buvo tapę Rolandu Paksu.

Sumaištis centro dešinėje toli gražu nėra tik idėjinė. Liberalai jau išnaudojo savąjį neturiningo „fainumo“ įvaizdį su besišypsančiu Remigijumi Šimašiumi priešakyje, kai Češyro katino šypsena atsiranda anksčiau už patį Češyro katiną. Tik nuo besišypsančio „Alisos stebuklų šalyje“ personažo liberalai ir jų sėkmės meras skiriasi tuo, kad šypsena atsiranda, o katino vis kažkaip nematyti. Galbūt jo išvis nėra, kaip nėra ir liberalų „fainumo“ politinio turinio? Ką jie siūlys per Seimo rinkimus – dar daugiau to paties įkyraus „fainumo“?

Kad ir kaip liberalams sektųsi išlaikyti turimus reitingus, esminis klausimas – su kuo jiems labiau apsimokės valdančioji koalicija po rinkimų: su konservatoriais ar socialdemokratais? Kitų variantų vargu ar bus: LSDP ir Tėvynės sąjungos partnerystė menkai tikėtina, o DP negaus tiek balsų, kiek gavo per anuos rinkimus, tad net jungdamasi su socdemais turėtų dairytis stiprios trečios sąjungininkės. Vadinasi, liberalams rinktis greičiausiai teks tarp „naujosios politikos“ ir koalicijos su socialdemokratais alternatyvų.

„Naujosios politikos“ variantas jiems gali būti priimtinas, jei jų mandatų skaičiaus atotrūkis nuo LSDP bus visai nedidelis, o Tėvynės sąjunga liks trečia. Padarę konservatorius-krikdemus mažesniuoju broliuku valdančiojoje koalicijoje, liberalai ne tik gautų premjero postą, bet ir parodytų pačiu vaizdingiausiu, koks tik gali būti, būdu, kad centro dešinėje nuo šiol jie, o ne konservatoriai, yra galios centras.

Ko gero, šis scenarijus tam tikrais atžvilgiais liberalams būti priimtinesnis nei koalicija su LSDP, tačiau jis turi tris didelius minusus, kurie verčia jo patrauklumu labai abejoti. Pirmasis minusas tas, kad Tėvynės sąjunga gali būti ne trečia, o antra, ir tuomet E. Masiuliui antrą kartą tektų tenkintis mažesniojo broliuko vaidmeniu – ir šįkart net ne šalia Andriaus Kubiliaus, o šalia Gabrieliaus Landsbergio. Jam tai turėtų labai nepatikti.

Bus manančių, kad liberalai turėtų aplenkti rinkimuose konservatorius. Tačiau – kodėl turėtų? Tik todėl, kad dabar lenkia juos pagal apklausų rezultatus? Nepamirškime, kad apklausos kone visada rodo konservatoriams gerokai mažiau palaikymo balsų nei jie gauna per rinkimus. Ir nepamirškime, kad šįmet per savivaldos rinkimus Tėvynės sąjunga visoje Lietuvoje gavo daugiau negu liberalai – nepaisant pastarųjų populiarumo bangos, R. Šimašiaus šuolio ir „fainumo“ apoteozės.

Net jei liberalai apeitų Tėvynės sąjungą, vis tiek lieka dar du dideli centro dešinės koalicijos – „naujosios politikos“ minusai. Vienas iš jų – tokios koalicijos nestabilumas. Prisiminkime: 2001-aisias „naujoji politika“, nė metų neišbuvusi, subyrėjo, ir naujoje valdančiojoje koalicijoje vairą perėmė socialdemokratai. Tai gali pasikartoti, nes, turėdami galimybę šantažuoti vieni kitus perbėgimo pas socdemus – didžiausią frakciją Seime – korta, koalicijos partneriai nebus labai patikimi ir lojalūs vieni kitų atžvilgiu, kaip ir 2000-aisiais.

Trečias centro dešinės koalicijos minusas – naujausios DELFI užsakymu atliktos „Spinter“ apklausos rezultatai, pagal kuriuos, apie 35 proc. rinkėjų norėtų, kad kitame Seime būtų socialdemokratų ir liberalų valdančioji dauguma, 17 proc. norėtų dabartinės valdančiosios daugumos ir tik 10 proc. – iš konservatorių ir liberalų sulipdytos koalicijos. Žinoma, su rinkėjų lūkesčiais galima ciniškai nesiskaityti. Tačiau tai būtų labai rizikinga, o tokio nesiskaitymo ilgalaikė nauda – labai abejotina. Sudėjus visus tris minėtus minusus, „naujosios politikos“ perspektyva nebeatrodo labai tikroviška.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...