captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ramunė Sakalauskaitė. Helmutas Schmidtas – epochos žmogus

Prieš dešimt dienų anapilin iškeliavo epochos žmogumi vadinamas buvęs Vokietijos federalinis kancleris Helmutas Schmidtas. Paklaustas apie savo vietą istorijoje, mėgo juokauti: būsiu įrašytas išnašose, t. y. mažomis raidelėmis puslapio apačioje. Tačiau iš tikrųjų šiam politiniam veikėjui ir ekonomistui buvo skiriami didžiausi pasaulio žiniasklaidos puslapiai, jo vardas skambėjo Londone, Paryžiuje, Vašingtone, Niujorke ir, žinoma, visoje Vokietijoje.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.

Hamburgo mokytojo sūnus, nuslėpęs, kad jo senelis – žydas, buvo įstojęs į Hitlerio įkurtą jaunimo organizciją, o 1939 metais, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tapo vermachto leitenantu. Kovojo Rusijos fronte ir už tai buvo apdovanotas Geležiniu kryžiumi. Karą H. Schmidtas baigė 1945 metais Vakarų fronte, paimtas į britų nelaisvę.

Vadovauti Vokietijos vyriausybei H. Schmidtas pradėjo 1974 metais, kai iš pareigų turėjo pasitraukti Willy Brandtas, o šaliai teko įveikti ekonomikos nuosmukį. Šaltojo karo metais jis siekė sureguliuoti santykius su vadinamuoju socialistinių valstybių bloku, kuriam vadovavo Sovietų Sąjunga, tačiau liko tvirtos sąjungos su JAV šalininku; siekė stiprinti NATO pajėgas Europoje, ypač, kai 1979 metais Sovietų Sąjunga įsiveržė į Afganistaną.

Gyvenimo patirtis H. Schmidtui padėjo pakeisti Prancūzijos prezidento Valery Giscardo d’Estaingo požiūrį į Vokietijos, pažymėtos nacizmo ženklu, istoriją.

Politinė H. Schmidto kajera truko neilgai – 1982 metais parlamentas balsavo už jo atstatydinimą. Jis – vienintelis Vokietijos istorijoje kancleris, priverstas pasitraukti iš pareigų pirma laiko.

Pasitraukęs į politikos paraštes, H. Schmidtas neprarado noro dalyvauti visuomeninėje veikloje. Jis tapo vienu iš savaitraščio „Die Welt“ steigėjų ir vienu iš populiariausių politikos komentatorių. „Politikų ir žurnalistų likimas panašus, – sakydavo buvęs kancleris. – Jie šiandien kalba apie dalykus, kurie bus suprasti tik rytoj.“

Be to, H. Schmidtas daug prisidėjo prie Europos Centrinio Banko įsteigimo.

Prisimindamas šį žymų veikėją, Prancūzijos prezidentas Francois Hollande`as pasakė, kad be H. Schmidto neturėtume euro. Vokietijos federalinė kanclerė Angela Merkel taip pat vertino išmintingus jo patarimus.

Nestatydamas sau paminklų, nesiekdamas perrašyti istorijos ir nepiršdamas savo patarimų Vokietijos vadovams, savimi pasitikintis, mėgęs karštai diskutuoti ir charizmatiškas H. Schmidtas liko tautos gerbiamu politiku: 2013 m. surengtoje žurnalo „Stern“ apklausoje jis buvo išrinktas visų laikų populiariausiu Vokietijos kancleriu.

Sakoma, jog Dievas, norėdamas nubausti, atima protą. H. Schmidtas šį pasaulį paliko sulaukęs 96-erių, būdamas aiškaus proto. Iki senatvės rūkė kaip garvežys. Mirė, kaip norėjo, – ramiai, savo lovoje, nekamuojamas skausmų.

Racionaliai mąstantis, žemę po kojomis jaučiantis politikas yra Dievo dovana valstybei.

Kuo pamokomas H. Šmito gyvenimas Lietuvai?

Priešingai nei Kovo 11-osios Akto signatarai, neseniai pareikalavę tarnybinių Seimo automobilių, H. Schmidtas netroško sau privilegijų. Jo gyvenimas – puikus pavyzdys tiems Lietuvos politikams, kurie nori duoti ir būti naudingi savo šaliai. Gal pagaliau ir Lietuvoje išmoksime įžvelgti kiekvieno žmogaus privalumus, nepaisydami jo sudėtingos biografijos, klaidų ir klystkelių, ir paskatinti kiekvieną dirbti valstybės labui. Gal atėjo laikas ir mums ramiai žiūrėti į savo istoriją ir mokytis iš jos, kaip po Antrojo pasaulinio karo darė Vokietija?

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...