captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vladimiras Laučius. Kruvinos skerdynės Alacho garbei

Po Paryžiaus žudynių, kurios, pripažinkime, netapo didele staigmena išorinių sienų nesaugančioje, kultūrines svetimybes puoselėjančioje ir savo naikintojams glėbį skėčiančioje Europoje, pasipylė kosmopolitinės liberalios reakcijos, kurios taip pat nebuvo didele staigmena.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Šių reakcijų bendrasis vardiklis skelbia, jog patys esame kalti – reikėjo dar plačiau atverti išorines sienas, dar labiau puoselėti kultūrines svetimybes, dar labiau pataikauti priešams ir dar aršiau niekinti Europos kultūros pagrindus. Tuos, kurių bendraminčiai šaudė Paryžiuje, reikėjo geriau suprasti ir integruoti, o civilizaciją, kuriai buvo smogta, reikėtų patiems susilpninti, idant ji nekeltų barbarams diskomforto.

Prancūziją savaitgalį tebestingdė šokas, kai kraštutiniai liberalai pratrūko šaudyti į gedinčių europiečių smegenis iš savo ideologinių „kalašnikovų“, užtaisytų standartinio kalibro melais, politinėmis fantazijomis ir klišėmis. Ypač atkakliai jie mėgino įpiršti mintį, kad islamas – nekaltas, kalta – aplinka. Esą islamas su terorizmu nieko bendra neturi, o teroro išpuolis Paryžiuje esąs mūsų visuomenių nepakankamo liberalumo padarinys. Ir, ak, o, siaube, kas dabar bus! Juk visoje Europoje ims stiprėti nacionalizmas, „rasizmas“ (rasistais jie jau vadina tuos Europos patriotus, kurie drįsta tikėti europinės civilizacijos pranašumu), augs simpatijos dešiniesiems!

Politkorektiškųjų liberalizmo rašeivų legionas iškart po kruvinojo penktadienio puolė aiškinti, kad dar baisesnis dalykas už įvykusias žudynes yra galimas politinės dešinės Europoje stiprėjimas ir radikalėjimas. Suprask, teroro išpuoliai – baisūs, „Islamo valstybė“ (IS) – tikras galvos skausmas (bent jau kol galvos nenupjauna), bet savi dešinieji – dar baisesni. Nemaža dalis kairiųjų liberalų Vakaruose yra fanatiškai pakantūs kone viskam, išskyrus nuoseklią konservatyviąją dešinę, kuri turi kitokį, nei liberalai, požiūrį ir leidžia sau būti nepakanti karingam islamui bei nelegaliai migracijai.

Beje, viena Lietuvos pramogų pasaulio mergaitė šiomis dienomis tiesiai šviesiai rėžė: tie, kurie siekia atsako į teroro aktą, yra blogesni už patį teroro aktą („Už tą klaikų terorizmą baisiau tik ta aistra, su kuria dabar planuojame atsakyti“, įrašas „Facebook“). Skamba taip pat, kaip skambėtų pasakymas, jog „už tą klaikią Rusijos įvykdytą agresiją prieš Ukrainą baisesnė tik ta aistra, su kuria Rusijai planavome atsakyti“. Ir panašiai skambėtų liberalus lemenimas, jog didžiausia Rusijos agresijos problema yra ne pati Rusija ir jos agresija, o mūsuose kylanti rusofobija. Matote mąstymo logikos panašumą? Važiuojam toliau.

Turbūt niekur kitur pasaulyje nerasime tokios politinio gyvenimo perversijos, kaip leftistinio liberalizmo brandos epochą išgyvenančioje ES, kurios politikai besitęsiančių žudynių akivaizdoje rūpinasi ne potencialių aukų saugumu, o pakantumu žudikų bendraminčiams ir bendražygiams. Po eilinio išpuolio kurioje nors Europos sostinėje visi paverkia, parodo solidarumą, politikai pasako ugningas kalbas, tuomet būtinai išaiškina, jog islamas, kaip visada, „niekuo dėtas“ – ir vėl visi taikiai laukia naujų kruvinų skerdynių Alacho garbei. Šios netrunka įvykti, nes „pažangi“ ES kovoja ne su islamo ekstremizmu, kurio čia tarsi „nėra“, kaip kad Sovietų Sąjungoje „nebuvo“ sekso, o su rasizmu, seksizmu, nacionalizmu, stigmatizavimu (šią sąvoką reiktų drausti vartoti, kaip draudžiamas kokainas), netinkamais žodžiais („negras“, „čigonas“) ir kartu – už labai svarbius dalykus, antai gyvūnų, įskaitant žuvis, teises.

Yra visiškai gėdinga ir nesuvokiama, kai viena galingiausių pasaulio valstybių – Prancūzija, kurioje šių metų sausį islamistai įvykdė teroro išpuolį, praėjus mažiau nei metams tik bejėgiškai stebėjo, kaip dar baisesniais mastais kartojamos jos piliečių žudynės. Turime neveidmainiauti ir pripažinti: tragedija įvyko ne todėl, kad pusantro tuzino jauniklių pasirodė esą geriau pasirengę ir stipresni už visą Prancūzijos teisėsaugą ir spec. pajėgas, o pirmiausia todėl, kad teroristus ir gina, ir reprodukuoja liberali migracijos politika bei politinio korektiškumo kanonas. Visi mato, iš kur, kokių rajonų ir žmonių grupių kyla grėsmė saugumui, bet nevalia šia prielaida vadovautis, nes, pagal liberaliąją „1984“ naujakalbę, tai būtų stigmatizavimas ir rasizmas.

Liberalioji indoktrinacija gali iš tiesų daug – ne ką mažiau nei smegenų plovimas SSRS. Dėl jos Vakarų visuomenės vadovaujasi šiuolaikiniais prietarais ir dažnai būna neracionalios, nekritiškos, vertindamos politinę padėtį. Likimo ironija: liberalizmo ideologija, Apšvietos epochoje kovojusi su senosios Europos prietarais ir jais grįstu nekritišku mąstymu, šiandien pati yra tapusi naujųjų prietarų sodininke ir sergėtoja. Ji mums tyliai, slopindama refleksijos poreikį, anapus diskusijų ir kritinės analizės lyg savaime suprantamus dalykus nurodo, ką ir kaip turime galvoti, kalbėti, kokiomis tiesomis tikėti.

Ir vis dėlto ši indoktrinacija toli gražu nėra visagalė. Kuo labiau tikrovė prasilenkia su ES politikų ir juos aptarnaujančios žiniasklaidos kalbomis, kuo sunkiau pasiduoda ideologiniams užkalbėjimams, tuo daugiau žmonių bunda iš saldžiai liberalaus miego. Po pastarojo teroro išpuolio isteblišmento politikams bus dar sunkiau meluoti savo šalių piliečiams. Ir apie „islamas čia niekuo dėtas“, ir apie „islamas – taikos religija“, ir apie tariamą multikultūriškumo gėrį, ir apie tai, kad nelegalūs migrantai esą „legalūs“ bei nekeliantys terorizmo grėsmės.

„Vakarai juda tiesos link labai jau lėtai. Tempiame save į tiesą skausmingai, colis po colio kaskart, kai sulaukiame kruvino islamistų smurto. Prancūzijoje, Britanijoje, Vokietijoje, Amerikoje ir kitose valstybėse valdžia jaučia priedermę aiškinti, kad visi Mahometo vardu įvykdyti išpuoliai „neturi nieko bendra su islamu.” Taip savo straipsnį „The Spectator“ po lapkričio 13-osios atakos pradeda Douglasas Murray‘us. Straipsnis vadinasi „Ar politikai pagaliau pripažins, kad išpuoliai Paryžiuje yra susiję su islamu?“

„Tvirtinti, jog tie, kurie baudžia žmones mirtimi už burnojimą prieš islamą, šaukdami „Alachas yra didis“, neturi nieko bendra su islamu, yra beprotybė, – rašo D. Murray‘us. – Nes islamistų vykdoma prievarta, tiesa sakant, tik su islamu ir susijusi. Su blogiausia jo atmaina, bet vis tiek tai – islamas. Štai čia ir glūdi problemos esmė – ta, kurią mes pusantro dešimtmečio visaip mėginome apeiti: mat islamas nėra taikos religija. Jokia religija nėra „taikos“, o islamas – ypač.“

Šią išvadą, pasak D. Murray‘aus, patvirtina tekstai, pirminiai šaltiniai. Apie tai, kaip juos interpretuoja ir elgiasi IS, šiemet yra paskelbtas įdomus ir išsamus Graeme‘o Woodo straipsnis leidinyje „The Atlantic“ – „What ISIS Really Wants“. Graeme‘as Woodas, be kita ko, rašo: „Iš tikro IS yra islamistinė. Labai islamistinė. Taip, ji traukia psichopatus ir nuotykių ieškotojus, nepatenkintuosius, atvykstančius iš Artimųjų Rytų ir Europos. Tačiau tikėjimas, kurį išpažįsta jos ištikimiausieji šalininkai, remiasi nuoseklia, net moksliška islamo interpretacija.“

Taigi kairiųjų liberalų pasakos apie „tikrąjį islamą“, esą nieko bendra neturintį su „Al Qaedos“ ar Islamo valstybės islamu, yra to paties ideologinio mulkinimo, kuris Barackui Obamai ir kitiems Vakarų lyderiams neleidžia islamo ekstremizmo pavadinti islamo ekstremizmu, dalis. Kaip rašo Kevinas D. Williamsonas žurnalo „National Review“ internetinėje versijoje: „Pasak Turkijos prezidento Erdogano, nėra tokio daikto, kaip nuosaikusis islamas: islamas yra islamas, ir tiek. O ten, kur yra islamas, bus ir islamo ekstremizmas, ir islamo mačizmas, ir žudynės.“

Vakarams šiandien meta iššūkį tikri IS musulmonai, kalifato kariai, kurių islamas irgi yra tikras, „natūralus“, be jokių „e“ – viduramžiškas, mahometiškas, kaip tas, su kuriuo VIII amžiuje jų pirmtakai plūdo per Pirėnų pusiasalį į frankų žemes. Deja, Prancūzijoje šiandien nėra nei Karolio Martelio, nei jo frankų, kurie 732 m. Puatjė mūšyje sustabdė musulmonų invaziją. Yra blankus leftistinio liberalizmo seržantas Francois Hollande‘as, kuriam tapti prezidentu padėjo būtent musulmonų rinkėjų balsai. Kokia iš jo nauda kovoje su islamo ekstremizmu? Jokios. Kitaip nei britai po 2005 m. išpuolių Londone, prancūzai po žudynių „Charlie Hebdo“ redakcijoje netapo saugesni ir atsargesni.

Tad pamėginkime atsakyti į klausimą – kuri iš keturių toliau išvardytų ES nesaugumo priežasčių yra didesnė. IS, kurią Vakarų sąjungininkai, jei tik panorėtų, galėtų tiesiog nušluoti? O gal islamo ekstremizmo židiniai gausiose musulmonų bendruomenėse Europoje, kuriuos, pasiryžus, galima likviduoti, o aktyvistus deportuoti, kaip XX a. pradžioje su „savo“ teroristais, daugiausia italais, pasielgė JAV? Nelegalių migrantų antplūdis, kurį, uždarius ir ėmus normaliai saugoti ES išorines sienas ir sunaikinus žmonių kontrabandos tinklus, galima sustabdyti? O gal vis dėlto – Europos kairieji liberalai, kurie, vadindamiesi ir krikščionių demokratų, ir liberalų, ir socialistų vardais, nelygu konjunktūra, tiesiog iš savo ideologinių įsitikinimų neleidžia žengti nė vieno iš trijų paminėtų žingsnių?..

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...