captcha

Jūsų klausimas priimtas

Gilėja humanitarinės grėsmės

Laikausi požiūrio, kad mušti gulintį negarbinga. Konservatorių suburta koalicija jau nustumta nuo valdžios, jos veiksmus ir sprendimus opozicija, politologai ir žiniasklaida gana nuožmiai kritikavo praėjusios Seimo kadencijos metu. Kai kuriuos sprendimus aš pats vertinau kritiškai.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Laikausi požiūrio, kad mušti gulintį negarbinga. Konservatorių suburta koalicija jau nustumta nuo valdžios, jos veiksmus ir sprendimus opozicija, politologai ir žiniasklaida gana nuožmiai kritikavo praėjusios Seimo kadencijos metu. Kai kuriuos sprendimus aš pats vertinau kritiškai. Tačiau, atslūgus valdžių kaitos aistroms ir sumaiščiai, praėjusios kadencijos Vyriausybės veiklos bendrą rezultatą pagal penkiabalę sistemą įvertinčiau net silpnu ketvertu arba bent stipriu trejetu. Dėl balo už praėjusios kadencijos Seimo veiklą nesu apsisprendęs, bet įvertinimas, be abejonės, būtų gerokai žemesnis.

Apibendrintai vertindamas Andriaus Kubiliaus Vyriausybės veiklą esu nuolaidesnis, nes šiai Vyriausybei visą kadenciją teko dirbti sudėtingiausios finansų ir ekonomikos krizės sąlygomis. Ankstesnė Gedimino Kirkilo Vyriausybė veikė labai spartaus, bet nesveiko  ekonomikos augimo, pagrįsto verslo ir vartotojų lūkesčių euforija ir skolinimosi bumu, aplinkoje. Tuomet atrodė, kad verslas ir vartotojai tarsi šuoliuoja dainuodami ant žirgo, o valdžia, manydama, kad tokios linksmybės yra tik jos nuopelnas, stebi sėdėdama bei plodama rankomis ir nedrįsdama ardyti visuotinės euforijos. Nebuvo kreipiamas dėmesys į ekspertų perspėjimus, kad toks nesveikas ekonomikos augimas greitai liausis.

Bent prieš metus iki prasidėjo krizė buvo galima ir reikėjo pradėti kai kuriuos visuomenę informuojančius ir konsoliduojančius veiksmus ir laipsniškai prigesinti ekonomiškai nepagrįstą vartotojų, verslo ir bankų lūkesčių euforiją. Tačiau, priešingai, krizės išvakarėse buvo baigti tuštinti stabilizacijos ir socialinio draudimo rezervų fondai, kurių finansiniai ištekliai buvo iššvaistyti vadovaujantis politinio populizmo prieš rinkimus į Seimą nulemtais, o ne strategine būtinybe pagrįstais motyvais. Visuomenei dar gerai nesusivokus, kokioje sudėtingoje ekonomikos padėtyje atsidūrėme 2009 m. pradžioje, A. Kubiliaus Vyriausybei ypatingos skubos tvarka teko parengti ir paskelbti krizės įveikimo planą.

Grėsminga situacija reikalavo neatidėliotinų naujos valdžios sprendimų ir laiko platesnėms diskusijoms su visuomene nebebuvo. Teko „naktinių mokesčių reformų“ naštą užkrauti ant visų Lietuvos žmonių (pensininkų, dirbančių žmonių ir verslininkų) pečių. A. Kubilius, gana nerangiai taisęs kai kuriuos skubotus savo ministrų kabineto sprendimus, turėtų būti labai dėkingas Lietuvos žmonėms už kantrybę ir visuomeninį sąmoningumą. Tačiau ir daugumai iš mūsų derėtų suprasti, kad tik tvirtas šalies finansinio stabilumo prioriteto laikymasis Lietuvoje leido išvengti Graikijos ir kai kurių kitų ES narių situacijos. 

Atsakyti trumpai (taip ar ne) į klausimą, ar buvusios valdžios politika, priimti sprendimai kelia nerimą, negalėčiau. 2012 m. išleistoje knygoje „Nerimas“ [http://www.tytoalba.lt/nerimas] mes,  penki tikrieji Mokslų akademijos nariai, pateikėme savo įžvalgas apie svarbiausias humanitarines ir socialines grėsmes ir galimus jų padarinius. Dauguma šių grėsmių iškilo ne dėl buvusios valdžios – jas lėmė ir ankstesnių  valdžių vykdyta politika, ir priimti sprendimai. Svarbiausią dėmesį skyrėme humanitarinėms grėsmėms ir jų padariniams, nes praktiškai visose šalies gyvenimo srityse pernelyg akivaizdžiai juntamas didėjantis humanistinio aspekto trūkumas. Svarbiausias humanitarines grėsmes Lietuvai stengėmės įvertinti atsižvelgdami į ekonomines ir teisines galimybes.

Valdžios vykdomos politikos ir priimtų sprendimų tikslingumą ir efektyvumą kaip tik geriausiai gali pademonstruoti įveiktos grėsmės, sumažinti neigiami jų padariniai. Deja, tenka konstatuoti, kad buvusi valdžia, susikoncentravusi į šalies finansinio stabilumo ir ekonomikos krizės grėsmes, humanitarinėms grėsmėms dėmesio nebeskyrė. Netgi priešingai, kai kurios humanitarinės grėsmės  dar pagilėjo arba iškilo naujų. 

Žalingiausi buvo tokių sferų, kaip kultūra, švietimas ir mokslas bei sveikatos apsauga, „optimizacijos“ ketinimai, sprendimai ir veiksmai. Optimizacijos terminą rašau kabutėse ne vien pabrėždamas paprasčiausią nemokšiškumą, kai politikoje netinkamai vartojama mokslinė (matematinė) optimizacijos sąvoka. Mokyklų, institutų, bibliotekų, ligoninių ir kt.  socialinės infrastruktūros įstaigų „optimizacija“, sumanytojų suvokimu  duodanti ekonominį efektą (dėl ko labai abejoju), visiškai pamiršo žmogų ir vieną iš svarbiausių (arba net svarbiausią) humanitarinę šio įstaigų tinklo paskirtį ir specifiką.

Be abejo, paveldėtos grėsmės (taip pat ir humanitarinės bei socialinės) lemia naujai išrinktos valdžios laukiančius iššūkius. Dinamiški pokyčiai šalyje ir pasaulyje atvers ir naujų, galbūt labai netikėtų grėsmių. Atkreipsiu naujos valdžios dėmesį į vieną politinę grėsmę – užsitęsusius įtemptus Lietuvos ir Rusijos santykius, – kurią šiame tinklalapyje esu detaliau apibūdinęs anksčiau. Naujai išrinktos valdžios sėkmė priklausys nuo to, kaip bus organizuota grėsmių stebėsena, kokiais sprendimais ir veiksmais  bus siekiama jas  įveikti ir sumažinti neigiamus padarinius.

Šiandien galiu vertinti tik A. Butkevičiaus Vyriausybės veiklos programą, o ne rezultatus. Neslėpsiu, kad tikėjausi solidesnės programos, nes, komplikuotai formuojant koalicinę Vyriausybę, visą laiką buvo pabrėžtinai reklamuojama, kad aštriausios diskusijos vyksta dėl programinių nuostatų, o ne dėl ministrų portfelio paskirstymo.  Mano vertinimu, paskelbta programa – ne suderinti koalicijos partnerių veiksmai, kuriais siekiama įveikti svarbiausias šaliai grėsmes, sumažinti neigiamus jų padarinius; paskelbta programa – 13 punktų paveldimos padėties Lietuvoje labai kritiška apžvalga ir 527 rinkimų pažadai, kuriuos koalicijos partneriai įstengė „įbrukti“ į dvidešimt programos teksto skyrių. Strateginės linijos, kuri sujungtų rinkimų pažadus, įžvelgti nesugebėjau.

Priskiriu save prie tų, kurie dabartinę mūsų valstybės situaciją vertina labai kritiškai. Apie strateginio valstybės valdymo Lietuvoje būklę esu ne kartą išreiškęs savo kritišką nuomonę. Rengiant strategijas, kuo platesnis politinis sutarimas yra imperatyvas, kurio reikia laikytis. Aš įžvelgiu vieną rimtą problemą – Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“ Seimas patvirtino be plataus politinio sutarimo. Kaip gauti politinį pritarimą, jei, rengiant strategiją, politiniai partneriai ir oponentai buvo išmesti? Rezultatas –  A. Butkevičiaus Vyriausybės veiklos programoje nėra jokios užuominos apie strategiją „Lietuva 2030“ ir apskritai apie valstybės strateginį valdymą. Kiek šimtų milijonų jau praradome tik todėl, kad dėl strateginių projektų neieškome politinio konsensuso, rodo vien AE statybos peripetijos.

Kad šiandien Lietuvoje gili visuomenės krizė, rodo didžiulis atotrūkis arba vakuumas tarp valdžios ir žmonių. Kur jūs matėte valstybę, kurioje Seimu tepasitiki vos 5–6 proc. žmonių? Rinkimų į Seimą biuletenių neturėtų užgriozdinti dešimtys partijų pavadinimų. TV debatuose norėtųsi girdėti ne tik partijų lyderius ir matyti už jų nugarų abejingais veidais sėdinčius ir pritariamai vėliavėlėmis mosuojančius į TV studiją atsivestus niekam nežinomus statistus. Pretenzijas į Seimą kiekvienos partijos lyderis debatuose turėtų ginti su visa kvalifikuotų ir patyrusių pretendentų į ministrų kabinetą komanda. Argi šiandien Lietuvoje realu surinkti 25–30 alternatyvų? Akivaizdesnis yra aktyvesnio integracijos proceso mūsų partinėje sistemoje būtinumas. Kita problema – biurokratijos įsigalėjimas: ne ministrai valdo valstybę – ministrus valdo ministerijų klerkai.

Tačiau mūsų politikai ir valdžios vyrai visiškai nejaučia, kad situacija pernelyg rimta ir reikalingos esminės politinės ir valdymo sistemos reformos. Reikia kelių rimtų Konstitucijos pataisų. Tačiau nei mūsų išrenkamos valdžios, nei partijos, nei biurokratinis aparatas nėra tuo suinteresuotas. Sutelktai plačiajai visuomenei pagaliau reikės imtis iniciatyvos ir ramiai, be marginalijų provokacijų ir populizmo pasiūlyti mūsų valstybės demokratinio valdymo efektyvesnių formų.

Prof. A. Vasiliauskas – Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close