captcha

Jūsų klausimas priimtas

Andrius Jakučiūnas. Raktas nuo ateities mėtosi literatūros paraštėse

Neseniai paskelbti konkurso „Geriausia metų knyga“ penketukai. Skaitytojai iki pat knygų mugės galės (ir aš norėčiau juos paraginti) balsuoti už jiems patinkančias knygas, ir tai bus jų balsas ne tik už konkrečią knygą, bet už knygos kultūrą apskritai, – esu įsitikinęs, kad šis konkursas, o jį kartais nevengiama pavadinti popsiniu, davė ir tebeduoda Lietuvos kultūrai tikrai daug.
A. Aleksandravičiaus nuotr.
A. Aleksandravičiaus nuotr.

Tačiau šiandien norėčiau atkreipti dėmesį ne į patį konkursą, o į vieną tarsi atsitiktinai išryškėjusį aspektą. Šiais metais paskelbus minėto konkurso rezultatus pasigirdo balsų, esą per daug tuose penketukuose emigrantų (D. Staponkutė, V. Papievis), ką jau kalbėti apie tokį atvejį, kaip angliškai rašantis Kanados rašytojas Antanas Šileika, kurio konkursinė knyga „Pirkiniai išsimokėtinai“ pernai dalyvavo kitame svarbiame – verstinės knygos konkurse.

Atseit – argi maža mūsų vietinių rašytojų, rašančių gryna arijų kalba, gyvenančių drauge ant tos pačios žemės?

Čia ir esmė – MAŽA. Kiekvienam Lietuvos skaitytojui anksčiau ar vėliau tenka susidurti su ne itin maloniu faktu, kad lietuvių literatūra nėra didelė literatūra. Tiksliau – maža, labai maža literatūra. Aukščiau minėto konkurso „Geriausia metų knyga“ vertintojams dar visai neseniai (dabar reikalai kiek pagerėję – bent jau pastaraisiais metais) vargiai sekdavosi sudaryti prozos penketuką, yra buvę, kad sąrašą, net papildžius labai abejotinos vertės kūriniais, tesudarydavo keturios pozicijos. Naujos geros lietuvių autoriaus knygos tenka laukti mėnesius, bet iš esmės, jei žvelgsime į kiekvieną atvejį sąžiningai, nepaisydami iliuzinio, nuolat paguodžiančio „konteksto“ – metų metus. (Juolab visai nebeaišku, kas iš tikrųjų yra lietuvių rašytojas – ar galime lietuvių rašytoju vadinti, tarkim, Jaroslavą Melniką, gimusį Ukrainoje, gyvenusį Paryžiuje, bandžiusį rašyti prancūziškai, bet vėliau, didesnei literatūrinei sėkmei aplankius būtent Lietuvoje, perėjusį prie lietuvių?)

Dar rečiau tą gerumą gauna progos pastebėti užsienio skaitytojas. Gal todėl Lietuvos dalyvavimas svečio teisėmis kurioje nors didesnėje knygų mugėje mažiausiai dešimtmetį pristatomas kaip didžiulė sėkmė (tai ir yra sėkmė, bet iš „mažos  šalies“ perspektyvos ji atrodo dar daugsyk didesnė), ne kitaip yra ir su poezijos festivaliais – kartais susidaro  įspūdis, jog mes labiau vertiname faktą, kad festivalis yra „didelis“, užuot mąstę, kaip padaryti jį puikiausią ir solidžiausią.

Žodžių junginys „didelė literatūra“ skamba mums kaip priekaištas ir kaip priminimas, kokie maži ir kokie nereikšmingi esame. Tai trukdo mums bręsti kaip žmonėms ir vystytis kaip nacijai. Atėjo laikas imtis darbų, kurie akimirksniu suteiks mūsų literatūrai dydžio ir svorio, ir tam, kaip pamatysime, mums neprireiks nei didelių išteklių, nei brangių knygos bei literatūros apskritai populiarinimo praktikų.

Niekam ne paslaptis, kad šalia rimtų ir pripažintų kūrėjų korpuso, kuriam dosnios kultūros politiką formuojančios organizacijos ir Kultūros taryba, egzistuoja gausi ir perteklinės energijos kupina, nors gal šiek tiek nerangiau popieriuje savo mintis reiškianti rašytojų bendruomenė, susibūrusi į Nepriklausomų  rašytojų sąjungą ir Kaimo rašytojų sąjungą. Dar antra, o gal ir trečia tiek talentų intensyviai kuria (juk dažnas lietuvis širdyje – poetas) nepriklausantys jokiai sąjungai arba net neišsitarę apie savo veiklą artimiesiems bei gydytojams. Tai – aiškus ir skaidrus, jokių pašalinių įtakų ir interesų nepaveiktas kūrybos pasaulis, žodžio edenas, kuriame tam tikrus techninius trūkumus kompensuoja nuoširdūs žmogiški ryšiai tarp literatų ir natūraliai kūrėjų tarpe reiškiąsis genialumas. Čia nėra jokių abejonių dėl kūrinių kokybės, negalvojama apie paklausą, nėra jokio kritikos poreikio. Negana to, čia ir tik čia knygos gimsta greitai ir jų sukuriama tikrai daug – sunku surasti viduramžį kūrėją, kuris jau nebūtų aštuonių, dešimties ar netgi keliolikos knygų autorius.

O literatūros bendruomenėje, kurią mes iki šiol laikome pagrindine, vyksta atvirkštiniai procesai: knygų generavimo pagreitis, kaip minėjau, yra menkas, ryšiai tarp kūrėjų ir kūrėjų santykiai su skaitytojais persunkti pragmatizmo dvasios, kuri anaiptol neskatina literatūros gyvybės, visiškai išguitas genialumas – jei tik kas, kaip sovietmečiu, garsiai (ar net ir pašnibždom) pareikštų esąs kūrybos didžiūnas, prieš jo akis užsitrenktų visos durys. Galima netgi sakyti, kad hermetiška, įtari, paranojiškų individų pilna bendruomenė yra užprogramuota likti ankšta ir atitrūkusi nuo gyvenimo, o galiausiai gal ir visai sunykti, užnuodyta klastingos šiuolaikybės dvasios.

Siūlau keisti požiūrį į šias dvi bendruomenes: aną – gausią ir teberusenančią genialumo kibirkštį (tegu ir nuolat gesinamą bukų gydytojų ir artimųjų) išsaugojusią bendruomenę nuo šiol laikykime „lietuvių literatūra“, o tai, ką iki šiol ja vadinome, – egocentriškų individų, susivienijančių tik tada, kai reikia gauti valstybės pinigų, kuopelę, – teisėtai ištremkime į literatūros paraštes, – kaip tik ten, kur ir nusipelno būti, anot jų pačių, „grafomanai“ bei nevykėliai.

Priėmus šį nelengvą sprendimą, literatūra akimirksniu taps „didelė“ – rašytojų ir leidinių kiekiu manding išsyk galėsime lygintis su Vokietija ar Prancūzija, o tai, žinoma, labai stipriai paveiks mūsų prestižą – maža šalis, disponuojanti tokiu fantastišku rašto darbininkų skaičiumi taps pavyzdžiu, kaip reikia branginti ir puoselėti savo unikalią kultūrą.

Net jei daugumos gyvenimą paraštėse praleidusių rašytojų negalėsime pristatyti tarptautinėse knygų mugėse (tarsi priešistoriniai dinozaurai jie keistokai atrodys merkantiliškame mugių klegesyje, be to, jų kūryba nebus aktuali, sociali ir tikriausiai nelabai domins statistinį europietį), mes sėkmingai pasaulyje vystysime diskursą apie mūsų literatūros dydžio fenomeną ir šitaip lietuvių kultūrą pristatysime net išsamiau, nei būtume galėję tikėtis.

Tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“, kurį dabar didžiuojamės esant didžiausią regione, tuomet taps išties didelis – jame dalyvaus nebe kelios dešimtys, bet mažiausiai keli tūkstančiai poetų, kuriuos skraidinsime ir tradiciniais maršrutais, ir į artimąjį kosmosą – mūsų poezijos puikumą tiesiogiai galės pajusti emigrantų bendruomenės Mėnulyje ir Marse.

Literatūrinis šalies gyvenimas virs 24 valandas per parą, 365 dienas per metus. Kad ir kur eitum, ką darytum, daugiau nebus įmanoma išvengti skaitymų ir literatūros, nes susitikimai su rašytojais, literatūros skaitymai bus rengiami ne tik tam skirtose viešose erdvėse, bet ir privačiuose butuose, gatvėse, krepšinio aikštelėse, laiptinėse, kiemuose ir t. t. Įsikūnys pačių radikaliausių dorovės ir lietuvybės kvieslių, ilgus metus kalbėjusių apie prievolę knygai, svajonė – drąsios šalies žmogus pagaliau bus priverstas dalyvauti knygos kultūroje.

Šalies, turinčios didelę literatūrą žmogus natūraliai jausis vertingesnis ir oresnis, jam norėsis tėvynę, išmaitinančią ir sugebančią pasirūpinti tokia gausia kūrėjų bendruomene vadinti „didžia“, taigi metafiziniu lygmeniu išsispręs ir didžioji, dar nuo Vytauto lietuvius persekiojanti problema. Kitas ryškus postūmis gėrio link bus propagandinio lygmens – dabar pamokomų tekstų arba tekstų apie tėvynę beveik niekas nerašo, o, įvykus minėtam virsmui, nebus kitokių tekstų nei apie tėvynę ir tyrą meilę. Taip, tai (kaip minėta) kels problemų verčiant mūsų kūrinius į kitas kalbas, tačiau ranką prie širdies pridėję turime pripažinti, kad mums tai mažai rūpės – turėdami tokią didelę rašto kultūrą mes natūraliai mažiau domėsimės jos sklaida pasaulyje ir galėsime sau tai leisti.

Praėjus dar šiek tiek laiko, šalis pradės jaustis taip, lyg būtų ne tik didi, bet ir didelė, o tai turės ilgalaikių teigiamų pasekmių. Tokios šalies literatūra, aišku, nebegalės būti tiesiog „didelė“ – ji bus pradėta vadinti „didžiąja“, kas reikš, jog iš pasyviosios fazės, kai mėgavomės savo dydžiu ir poveikiu šalies viduje, mes pereiname į aktyviąją, ir dabar turėsime priversti tuo patikėti visą platųjį pasaulį, ligi šiol vis atnašaujantį angliakalbei ir vokiečiakalbei literatūrai.

Žinoma, mes suprasime, kad užsibrėžtiems tikslams pasiekti mūsų BVP, vidutinis atlyginimas, kariuomenė, įtaka tarptautinėse institucijose yra per menka, tačiau juk žinosime, kad mūsų literatūra yra „didžioji“ ir kad mes esame paveldėję iš knygų kažką, kas padės mums, mažesniems ir silpnesniems, pranokti lyderius. Mūsų sąmonėje ir pasąmonėje kirbės, kad žmogus, kurio tėvynės literatūra vadinama „didžiąja“, pralaimėti negali. Kas jau kas, o jis tikrai sugalvos, kaip tinkamai įtempti arba atleisti geopolitikos virveles, kad dėl mūsų literatūros dydžio ir vertės daugiau niekam pasaulyje nekiltų abejonių.

Ir koks didelis bus mūsų nusivylimas, kai paaiškės, kad disponuojame lygiai tokiais pačiais dvasiniais ir intelektualiniais pajėgumais, kaip ir tada, kai mūsų literatūra dar nebuvo patyrusi lemtingos transformacijos. Tai bus skausminga akimirka, nes mums norom nenorom teks patikėti, kad „didžiosios“ literatūros papėdėje brendęs žmogus nėra doresnis, labiau mylintis tėvynę, ir nė krislo ne išmintingesnis, o svarbiausia – šalies didumą arba mažybę jis ir toliau norės matuoti vien krepšinio pergalėmis ir išgertais bokalais.

Dar vėliau, įsisąmoninę šį faktą, su liūdesiu ir gilia širdperša turėsime pripažinti, kad literatūros dydis, nei jos kalbinis, kultūrinis vientisumas, nieko neduoda – žmogus (skaitytojas) bus geras arba blogas tiek, kiek jam pavyks mokytis iš savo paties patyrimų ir klaidų.

Negana to, paaiškės, kad nieko neduoda visa veidmainiška meile knygai ir kalbai pagrįsta sistema, kuri, užuot raginusi skaityti (knygas) ir naudotis (kalba), nūnai verčia knygas garbinti ir pirkti, o kalbą – saugoti, ir kad knygelė, viena vertus, yra viena iš mūsų kultūros duotybių, be kurios kultūrą sunku įsivaizduoti kaip tokią, tačiau ji, jeigu nėra skaitoma – tik gražus žaislelis, tuščiaviduris simbolis, veiksmingai galintis atlikti tik vieną užduotį – kurstyti senamadiškus sentimentus.

Ir štai kaip tik tada, kai suprasime, kad literatūros dydis, kaip ir šalies dydis, yra visai antraeiliai dydžiai, prasidės išsvajotasis mūsų šalies renesansas ir mūsų literatūros tapsmas „didžiąja“.

Komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“ .

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...