captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Vokietija, priimdama bėglius, elgiasi humaniškai

Ligi šiol Vokietijoje bėgliai iš Sirijos beveik be išimties būdavo pripažįstami kaip politinio prieglobsčio nusipelnę pabėgėliai, kurie gaudavo teisę trejus metus ten gyventi su teise pasikviesti šeimos narius. 
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Paskutinėmis dienomis tarp Vokietijos krikščionių demokratų pasigirdo balsų, jog visus naujai atvykstančius sirus reikėtų registruoti tik kaip „subsidiariai saugomus“ žmones.

O tai reikštų, kad jų nebūtų galima prievarta grąžinti į tėvynę, nes ten jiems grėstų mirtis arba kankinimai. Tačiau leidimą gyventi Vokietijoje jie gautų tik vieneriems metams. Šį leidimą būtų galima pratęsti, tačiau be teisės pasikviesti atvykti šeimos narius.

Šiais klausimais valdančiojoje krikščionių demokratų ir socialdemokratų koalicijoje, ypač jos pagrindinio partnerio – krikščionių demokratų – gretose aiškios vieningos nuomonės kol kas trūksta.

Viešojoje erdvėje sklando vienas kitam prieštaraujantys pasisakymai, nors lapkričio 5 d., atrodo, buvo pasiektas susitarimas, po kurio, pasak Šveicarijos dienraščio „Neue Zürcher, „koalicija norėjo sukelti įspūdį, jog dėl bėglių politikos ji vėl atsistojusi ant tvirto pagrindo“.

Matyt, tas įspūdis trumpalaikis, nes „išskyrus diplomatines pastangas Europos lygyje Sirijos konflikto ir Turkijos atžvilgiais, trūksta nuoseklios strategijos, kaip susidoroti su vis didėjančiais pabėgėlių skaičiais, jų apgyvendinimo sunkumais ir iš to kylančiais visuomenės pokyčiais.

Kaip tik dėl to tas ar kitas veikėjas vis išsišoka su nauja idėja, kuri ir vėl sukelia  nerimą. Dėl šitokios politikos žmonių nejaukumo jausmas tik auga“, – rašė Ciuricho dienraštis.     

Londono kairiųjų dienraštis „Guardian“ pakartojo dažnai reiškiamą mintį jog „dabartinė bėglių krizė laikoma ne tik didžiausia tokia po Antrojo pasaulinio karo, bet ir labiausiai Europą pakeičiančia po Šaltojo karo pabaigos.

Vis dėlto vadovaujančiųjų Europos politikų reakcijos šiam iššūkiui neadekvačios. Vieni argumentuoja, kad Vokietijos kanclerė A. Merkel savo laikysena tą pabėgėlių antplūdį pirmiausia ir sukėlė, todėl ji atsakinga už šią tragediją.

Tačiau šis argumentas ne tik klaidingas, bet A. Merkel priešininkai neįstengia pateikti ir jokių alternatyvų. O tiesos turi ji – tiek morališkai, tiek juridiškai.

Negali būti jokių apribojimų žmogaus teisei į prieglobstį nuo persekiojimo. Kiekvienas vadovaujantis Europos politikas, kuris mano kitaip, klysta: tai ir yra tikroji tragedija!“, – rašė Londono laikraštis.

Nuo savęs pridursime, kad taip, dėl visų žmonių teisės į politinį prieglobstį A. Merkel tikrai neklysta. Tačiau abejonių neturėtų kelti ir dvi kitos tiesos: pirma – Vokietija ir Europa negali pas save priimti visų persekiojamųjų, antra – padaryta klaidų, iš anksto nesistengiant atskirti tikrai persekiojamųjų nuo tų, kurie bėga tik iš paskos, ieškodami geresnio gyvenimo.

Vis dėlto, reikia pastebėti, jog Vokietijos kanclerė sulaukia daug paramos iš darbininkiškai mąstančių sluoksnių. Štai, profsąjungininkas vokietis Frankas Hofferis svetainėje „Social Europe“ spalio 29 d. rašė: „Nesu Angelos Merkel fanas, tačiau gerbiu ir visiškai pritariu jos politikai, jos humanitariniam įsipareigojimui šioje krizėje.

Atverdama šalį milijonui žmonių užuot stačiusi užtvaras, kad jų neįsileistų, daugeliui pabėgėlių ji tapo vilties moterimi. Humanitarinę pagalbą tvirtai priešpriešindama islamofobinėms ir ksenofobinėms neapykantos kampanijoms, A. Merkel įkūnija tai, ką savo valstybės politikos vadovėje aš ir noriu matyti“, – teigė F. Hofferis ir tęsė:

„Konservatyvios politinės partijos pirmininkei tai netikėta ir drąsi laikysena. Ji puikiai susiskamba su vokiečių dauguma, kurie dosniai pasitiko ir priėmė į savo šalį, savo miestus, savo apylinkes atvykstančius pabėgėlius.

Bet tai taip pat sukėlė ir prieš juos nukreiptus agresyvius smurto protrūkius. Politinė neapykanta Drezdeno gatvėse baugina.

O ir pačios A. Merkel partijoje didėja nepasitenkinimas kanclerės pozicija. Tai gali vesti prie kraštutinės dešinės populistinių partijų Vokietijoje stiprėjimo. Mūsų šalyje jos kol kas, dėl istorinių priežasčių, laikosi nacionalinio politinio gyvenimo pakraštyje, kitaip nei daugumoje kitų Europos šalių.    

Taip, A. Merkel neturi atsakymo kaip sustabdyti migrantų srautą; taip, ji neturi atsakymo kaip baigti konfliktą Sirijoje; taip, Vokietija nebegali priimti dar daugiau milijonų pabėgėlių. Bet ar kas kitas turi atsakymus į šiuos klausimus?

Kraštutiniai dešinieji kelia daug triukšmo, tačiau neturi praktiškų pasiūlymų krizei išspręsti. Čia ponia A. Merkel ir vėl teisi: jei negali ko nors sustabdyti, tai geriausias atsakymas yra bandyti problemą spręsti pozityviai.

Tokioje krizėje ne viskas einasi sklandžiai: bus ir yra problemų su apgyvendinimu ir tinkamu lavinimu, bus sunkių problemų su milijono bėglių integravimu. Ir yra skirtumas tarp bėgančiųjų nuo karo bei teroro ir tų, kurie atvyksta iš suprantamų ekonominių paskatų.

Pastarieji negali pretenduoti į tą pačią teisę pasilikti Vokietijoje ir negali tikėtis ar reikalauti to paties solidarumo kaip tie, kurie bijo dėl savo gyvybių“, – vardijo problemas vokiečių profsąjungininkas F. Hofferis svetainėje „Social Europe“.

Apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...