captcha

Jūsų klausimas priimtas

Linas Kojala. Ukraina, Rusija ir Naujoji Berlyno siena

Esame įpratę kalbėti, kad globalizacijos amžius griauna barjerus ir suartina žmones. Tačiau jei pažvelgtume į pastarųjų metų pasaulio žemėlapį, pastebėtume keistą tendenciją. Nuo Berlyno sienos griūties, kurios 26-ąsias metines minime šiomis dienomis, net 40 valstybių pastatė didesnes ar mažesnes fiziškai apčiuopiamas sienas, kuriomis atsiskyrė nuo 64 kaimyninių šalių. Pradedant nuo milžiniško JAV įtvirtinimo pasienyje su Meksika ir baigiant beveik 100 kilometrų tvora, kuria Latvija atsiribojo nuo Rusijos – visa tai dažniausiai grindžiama saugumo arba apsaugos nuo nelegalios migracijos motyvais.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Panaši siena iškilo ir Ukrainoje: šiandien ji skiria „separatistų“ okupuotus Donecko ir Luhansko regionus bei likusią valstybės dalį. Kitaip tariant, apie 9 proc. šalies teritorijos, neįskaičiuojant aneksuoto Krymo, ir 4,5 milijono gyventojų šiandien atsidūrė už naujai suręstos geležinės uždangos.

Siena daugiau nei reali: norint ją kirsti, reikėtų pervažiuoti kelis skirtingus patikros žiedus, kuriuos saugo Kalašnikovo automatais ginkluoti kariai. Dar prieš vykstant reikėtų pasirūpinti specialiu leidimu, kurio gali tekti bergždžiai laukti kelis mėnesius. Bet net ir jis nieko negarantuoja: vietiniai pasakoja, kad kur kas efektyviau nei oficialūs leidimai veikia korupcinės schemos: sumokėjus  pasienyje budintiems kariams apie 40 eurų, procesas kur kas paspartėja. Ir nesvarbu, kad ši suma sudaro kone vidutinę Ukrainos gyventojo pensiją.

Ne veltui okupuotų teritorijų ir likusios Ukrainos skirtis jau įgavo naujos Berlyno sienos pavadinimą. Jei anksčiau ši skirtis buvo labiau mentalinė, pasireiškusi skirtinga Rytų ir Vakarų ukrainiečių istorijos samprata, geopolitine orientacija, tai dabar tapo fizine bei lengvai apčiuopiama. Politiniai skirtumai, žinoma, tik dar sustiprėjo. Kol ukrainiečiai griauna dešimtyse Ukrainos miestų stūksojusius sovietinius Lenino paminklus, Donecko centrinėje aikštėje praeivius pasitinka Stalino plakatas. Greta – Sovietų Sąjungos tirono  citata: „Mūsų tikslas – teisingas. Mūsų priešas bus sunaikintas. Mes iškovosime pergalę.“

Dar įdomesni netoliese naujosios uždangos stūksantys miestai. Jie – tarsi pilkoji pereinamoji zona tarp į Vakarus orientuotos Ukrainos bei po Kremliaus letena atsidūrusių rytų. Iliustratyvus pavyzdys – trečias pagal dydį Ukrainos miestas Dniepropetrovskas, nutolęs nuo okupacinės zonos per maždaug 150 kilometrų. Čia persipina ukrainietiškas patriotizmas bei prorusiška propaganda; noras integruotis į Vakarus, bet greta ir nerimas pernelyg nenutolti nuo tradiciškai ekonomiškai reikšmingos Rusijos; siekis apsivalyti nuo oligarchų, tačiau kartu išsaugoti stabilumą.

Šie Dniepropetrovsko dvilypumai krenta į akis iškart ten nuvykus. Žingsniuojant vis dar Lenino vardu pavadinta gatve, netrukus atsiduri prie amerikietiško KFC restorano; sovietmečio architektūrinius kanonus atitinkančio universiteto auditorijoje stūkso kūjo ir pjautuvo simbolika, bet diskutuojama apie Europos integraciją; vietos gyventojai, paklausti, ką mano apie šalies ateitį, vienbalsiai deklaruoja siekį keistis, tačiau čia pat dalis jų nedrąsiai pažymi, kad Maidaną vis tik paskatino amerikiečių šnipai. Tiesa, net ir toks ambivalentiškumas bei faktas, kad Dniepropetrovske vykę Maidano protestai sutraukė gerokai mažiau žmonių nei Kijeve ar Vakarinėje Ukrainos dalyje, neužgožia pagarbos žuvusiesiems fronte už Ukrainos laisvę.

Tokia naujosios Berlyno sienos pakraštyje miesto realybė kuria niūroką įspūdį, ypač artėjant žiemai. Akivaizdu, jog žadami pozityvūs pokyčiai užtruks – reformų procesas yra ilgas maratonas, o ne sprintas, todėl rezultatų kol kas nėra. Tad net ir šį regioną pasiekusi kovinga išsilaisvinimo dvasia po truputį slops. Iš euforijos sugrįžę į gyvenimo realybę vietiniai greitai suvokė, kad oligarchinės struktūros niekur nedingo, televizijos kanalai, valstybinės institucijos, politiniai galios centrai taip ir liko išsidalyti įtakos grupių, o korupcija nesumažėjo.

Tikėjimas Maidano politiniu elitu taip pat krito: prezidento Petro Porošenkos palaikymas balansuoja ties kuklia 27 proc. žyma. Tiesa, guostis galima tuo, kad šalies lyderio partija prieš keletą savaičių vykusiose savivaldos rinkimuose surinko daugiausiai balsų – apie 20 proc. nacionaliniu mastu. Tuo tarpu premjero Arsenijaus Jaceniuko „Liaudies frontas“ apskritai atsisakė dalyvauti rinkimuose, nes būtų patyręs fiasko: apklausos rodo, kad šios partijos populiarumas per metus sumažėjo 20 kartų ir tesiekia apie 1 proc. Tai kelia politinės suirutės riziką, kalbama ir apie potencialiai įvyksiančius išankstinius parlamento rinkimus. Visgi kol kas proeuropietiška koalicija funkcionuoja bei iki lapkričio vidurio tikisi priimti svarbų antikorupcinių įstatymų paketą

Tad niūros tendencijos nereiškia, kad vilties nebėra. Juk nieko kito labiausiai korumpuotoje ir oligarchų užvaldytoje valstybėje ir nebuvo galima tikėtis: pokyčiai bus varginantys, apipinti skandalais ir nesėkmėmis, tačiau šiandien svarbiausia, kad jie apskritai prasidėjo. Ar prieš dvejus metus, kuomet Ukrainą valdė prorusiškas parlamentas ir Kremliui besilankstanti partija, kas nors galėjo pagalvoti apie viltį pasikeisti iš esmės? Net ir Dniepropetrovske suvokiama, kad Ukraina atsidūrė ant istorinių pokyčių slenksčio: arba sukandus dantis jie įvyks, arba šalis pasiners į veikiausiai dar ilgus dešimtmečius truksiančią stagnaciją. Nors mums patiems, pasinėrusiems į kasdienius rūpesčius, gali skambėti paradoksaliai, Lietuva ukrainiečiams yra vilties šviesulys ir pavyzdys. Jei sugebėjote jūs, sugebėsime ir mes, sako jie. O mums telieka ištiesti ranką ir padėti.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...