captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. „Islamo valstybės“ pasispardymai prieš galą

Teroristų kamuojamame pasaulyje yra ir teigiamų poslinkių. Vienas jų – laikas. Jis dirba, pavyzdžiui, tokių ekstremalaus teroro sąjūdžių, kaip „Islamo valstybė“ (IS), nenaudai. Taip bent įsitikinęs Scottas Stewartas, JAV nevyriausybinio strateginių tyrimų instituto „Stratfor“ analitikas. Jeigu jis teisus, būtų tai labai gera žinia. 
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Tačiau kuo jis tą savo nuomonę grindžia?

Prieš metus, – pradeda straipsnį instituto svetainėje S. Stewartas, – virtinė partizaninių išpuolių, kuriuos surengė bevardžiai džihadistai Vakaruose, pasiekė savo viršūnę – ligi tol neregėtai dažną ir kraują stingdantį žiaurumą.

Atrodo, kad jaunuosius teroristus įkvėpė „Islamo valstybės“ atstovas Abu Muhamadas al-Adnanis, 2014-ųjų rugsėjį juos paraginęs štai kaip: „išsirinkite netikintį amerikietį, prancūzą ar bet kokį jų sąjungininką. Sudaužykite jam galvą akmeniu, papjaukite jį peiliu, pervažiuokite jį mašina, numeskite jį nuo aukštos vietos, pasmaukite ar nunuodykite jį“.  

Ir to islamistų atstovas reikalavo rašte, pavadintame: „Viešpats nuolatos Tave stebi“.

Tą patį mėnesį „Islamo valstybės“ leidžiamame žurnale „Dabiq“ paskelbta, jog „nužudęs net ir tik vieną netikintįjį, muhadžidas džiaugsis akistata su Viešpačiu. Kiekvienas musulmonas turėtų išeiti iš namų, surasti kryžeivį ir jį nužudyti“.

„Svarbu taip pat, kad nužudymas būtų priskirtas IS rėmėjams, paklususiems jos įsakymams. Tai lengva padaryti anonimiškai. Kitaip, kryžeivių žiniasklaida tokius išpuolius pavaizduos kaip atsitiktinius nužudymus“.

O „kryžeivių valstybėmis“ laikraštis įvardijo „kiekvieną šalį, įstojusią į aljansą prieš IS, visų pirma – Jungtines Amerikos Valstijas, Jungtinę Karalystę, Prancūziją, Australiją, Vokietiją. Taip pat reikia taikyti į kryžeivių valstybių piliečius, kur jie bebūtų randami“.

Tokių „pamokymų“ sukelta smurto banga tęsėsi iki 2014 m. pabaigos ir 2015 m. pradžios, džihadistams rengiant išpuolius Australijoje ir Prancūzijoje gruodį, tada „Charlie Hebdo“ žudynes Paryžiuje sausį ir išpuolius Kopenhagoje vasarį.

Tačiau po to išpuoliai ėmė retėti, džihadistai kažkodėl liovėsi kas mėnesį smogę bent po vieną, o kartais net ir kelis kartus. Scotto Stewarto nuomone, tai reiškia, jog ano rudens ir žiemos smurto protrūkiai buvo greičiau anomalija, nei besivystančios šiurpios tendencijos pradžia.

Jei taip, tai gerai. Bet vis dėlto: kodėl džihadistinių išpuolių dažnumas ne tik liovėsi augęs, bet ir mažėja?

Aišku, kad čia vaidmenį suvaidino teisėsaugos ir viešojo saugumo tarnybų sustiprintos pastangos identifikuoti potencialius užpuolėjus ir išardyti jų rezgamus sąmokslus.

Tačiau taip pat darosi vis aiškiau, kad „Islamo valstybės“ patrauklumas turi savo ribas ir kad po pirminio dramatiško ūgtelėjimo jis pasiekė tokį aukštį, kurio jau nebeįmanoma viršyti, nes sąjūdžio ideologija jau nebeturi papildomų augimo rezervų.

Tai nereiškia, kad džihadistiniai išpuoliai apskritai, tuo labiau „Islamo valstybes“ konkrečiai, greitai ar išvis sustos. Jie vyks ir toliau, bet vis rečiau.

Kodėl? Todėl, kad tai, kas pernai metų gale vedė prie didžiulio IS populiarumo – grupuotės teritoriniai prasismelkimai ir užkariavimai, jos pergalės prieš savo ir kitų šalių karius ir pareigūnus, jos propaganda – pradėjo išsikvėpti.

Didelę IS patrauklumo dalį sudarė tai, kad ji vaizdavosi ne tik kaip vykdanti, bet realiai ir įvykdanti apokaliptinę Islamo pranašystę. „Islamo valstybė“ ne tik kalbėjo apie pasaulio pabaigą, ji taip pat ir darbavosi, kad islamiškoji pasaulio pabaiga tikrai įvyktų – tučtuoj ir čia pat.

Žinoma, „Islamo valstybės“ užgrobtose teritorijose žmonės, jei norėjo išgyventi, privalėjo paklusti grupuotės valiai ir vykdyti jos užduotis. Tačiau be tokių verčiamų žmonių buvo ir daug savanorių talkininkų, susižavėjusių kalifato steigimo idėja.

Juos viliojo tos idėjos transcendentinė trauka, ir mintis, kad artėja paskutiniosios dienos, gali būti tokia galinga, jog nebesvarbu, kokiomis priemonėmis tas dienas pasieksi.

Jeigu išpildai apokaliptinę pranašystę, tai kas, jei pakeliui į ją tau reikėjo žudyti, prievartauti, plėšti?

„Islamo valstybės“ tikslas žavi džihadistus skersai išilgai pasaulio ir netgi daugelį nedžihadistibnių musulmonų. Perspektyva įgyvendinti islamo pranašystę galingai jaudina, o „Islamo valstybės“ vadovai iš tiesų nuoširdžiai tiki tuo, ką jie skelbia“, – neabejoja „Stratforo“ analitikai.

Anot šių politologų, barbariški grupuotės veiksmai tik įrodo, kad kraštutiniai islamistai yra savo apokaliptines vizijas paėmę į širdį, nes jiems visai nerūpi jų siautėjimo pasekmės, dažnai skaudžiai paliečiančios juos pačius.

Jų doktrina ypač traukia į gyvenimo paribį nustumtus žmones, kurie linkę burtis į sektas, gaujas, radikalias grupes. Tą mes matome ne tik iš jaunų kovotojų, su savo nuotakomis keliaujančių į Siriją, kur pats kovų įkarštis, bet ir iš savaveiksmių džihadistų, rengiančių partizaniškus išpuolius Vakaruose.

„Pagauti apokaliptinės mistikos, – teigia Scottas Stewartas, – žmonės gali imtis sunkiai suprantamų veiksmų. To pavyzdžių gausiai buvo ir praeityje.“

Štai apokaliptinės japonų sektos Aum Sinrike nariai mėgino išžudyti tūkstančius ar net milijonus žmonių biologiniais ir cheminiais ginklais – laimei, jiems tai didele dalimi nepasisekė.

Amerikiečių sektos „Dovydo šaka“ nariai paaukojo savo dukras kaip nuotakas sektos vadui Davidui Koreshui ir kovėsi ligi mirties, kad apsaugotų jį nuo arešto.

„Dangaus vartų“ sektos nariai masiškai nusižudė, vildamiesi įlipti į tariamą kosminį laivą už Hale-Bopp kometos, ir keleto pseudokrikščioniškų sektų nariai pardavė visus savo turtus, rengdamiesi antrajam Jėzaus Kristaus atėjimui, kuris niekada neįvyko.

Šie istoriniai pavyzdžiai liudija esminį apokaliptine mistika apsigaubusių grupuočių ribotumą – jos tampa nepatraukliomis, kai jų pranašystės nevirsta tikrove.

Kai 1832, 1878, 1914 ar 1975 metais Jėzus antrąkart nepasirodė, kai cheminiai išpuoliai Tokijo požeminio metro sistemoje neprivedė prie pasaulio galo, kai Davidas Koreshas po trijų dienų iš numirusiųjų neprisikėlė – tokias prognozes piršusiųjų organizacijų patikimumas sumažėjo, kartu ir jų sugebėjimas pritraukti naujų pasekėjų.

Tai nereiškia, kad tokie sąjūdžiai, kaip „Islamo valstybė“, pradings pernakt. Smūgių iš jų pusės bus. Net ir virš Sinajaus pusiasalio sudužęs Rusijos lėktuvas galėjo būti susprogdintas iš vidaus būtent „Islamo valstybės“ teroristų įneštos bombos.

Tokią versiją paskelbė rimti šaltiniai ir ji, penktadienio popietę rašant šias eilutes, dar nebuvo atsakingų pareigūnų ar ekspertų nei patvirtinta, nei paneigta. Už bombą, jei tokia buvo, iki minėto laiko taip pat dar niekas viešai nebuvo prisiėmęs atsakomybės, kaip islamistiniams teroristams būtų būdinga, jei bombą būtų padėję jie.

Aišku, tie, kurie daug investavo į „Islamo valstybės“ ideologijos skleidimą ir tai idėjai patys aukojosi, jos greitai neapleis.

Tačiau laikrodžiams nesustojus tiksėti, o pasauliui vis dar nepaliovus egzistuoti, pats laikas, jo nenumaldoma tėkmė, pakirs IS apokaliptinę ideologiją, – baigia svetainės „Stratfor“ analitikas Scottas Stewartas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...