captcha

Jūsų klausimas priimtas

Nerijus Maliukevičius. Putinas kaip trolis

Jei pradėti ironiškai, tai Tolkienistai sakytų, kad troliai – tai Viduržemėje gyvenantys blogio jėgų tarnai, kurie atgiję iš akmens, slepiasi tamsiose olose bei gūdžiose miškuose. Jie dideli ir žiaurūs, visada pasiruošę pirmi stoti į kovą Mordoro valdovo armijos priešakyje. Tokius trolius įveikia dienos šviesa ir jie vėl virsta samanotais akmenimis, bet šį kartą ne apie trolius iš fantastinio Džono R. R. Tolkieno „Žiedų valdovo“ pasaulio.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Ši kartą apie šiuolaikinės politikos trolius. Nors ir egzistuoja pagunda diskutuojant apie šiuolaikinę Kremliaus politiką pasitelkti banalias gėrio ir blogio analogijas iš fantastinės „Žiedų valdovo“ trilogijos, norisi atkreipti dėmesį į kitokius trolius – virtualių internetinių diskusijų pasaulio gyventojus – ir jų veiklos specifiką ir technikas. Daug rašyta ir analizuota, kaip Kremlius pasitelkia savo politiniams tikslams internetinių trolių armijas. Vienas naujausių tokių tyrimų – apie „trolių fabriką“ Sant Peterburge, prisidengusį skambiu „Interneto tyrimų“ pavadinimu. Tačiau daugelis tikrai įdomių ir vertingų žurnalistinių tyrimų apie politiškai angažuotą internetinio „trolingo“ fenomeną Rusijoje žvelgia į šį reiškinį per siaurai: intriguojančios ir vaizdingos internetinio pogrindžio detalės tampa svarbesnėmis už bendrą politinį kontekstą.

Verta pažvelgti į politinio „trolingo“ fenomeną žymiai plačiau. Pagrindinis trolis Rusijoje yra Putinas, o ne tie paaugliai, kurie „trolių fabrikuose“ bando užsidirbti papildomų pinigų tos pačios vakarų popkultūros – taip peikiamos jų naktinių darbo pamainų metu kokiam nors „Interneto tyrimų“ ofise – blizgučiams įsigyti. Būtent Putinas internetinio „trolingo“ technikas iškėlė į strateginį lygį ir pavertė tai Kremliaus politinio veikimo ir politinės retorikos kasdienybe. Kokios tos pagrindinės internetinio „trolingo“ technikos, kurias galime stebėti šiuolaikinėje Kremliaus politikoje?

Visų pirma, internetinis trolis pasinaudoja virtualių diskusijų dalyvių pasitikėjimu, prisiregistruoja ir įsiterpia į jas, prisidengęs išgalvotomis tapatybėmis. Iš pradžių jis nepastebimas, tik stebi aplinką, toliau kuria savo legendą, ieško bendraminčių, o ištaikęs tinkamą momentą sukelia rezonansą ir atkreipia visų dėmesį į save ar savo darbotvarkę. Kremliaus informacinė politika Europoje jau daugelį metų paremta šia technika.

Rusijos valstybines televizijas atvedant į europinę žiniasklaidos rinką buvo ieškomi tarpininkai, rusiški kanalai vėliau buvo registruojami ir licencijas gavo Latvijoje, Didžiojoje Britanijoje ar Švedijoje. Taip Kremliaus kontroliuojamos televizijos tapo europiniais transliuotojais, galinčiais pasinaudoti visomis europinės žiniasklaidos rinkos laisvėmis ir galimybėmis. Beje, „Gazprom“ šią tarpininkų ir įsitvirtinimo vietinėse rinkose strategiją Europoje pritaikė kur kas anksčiau.

Antra, išlaukęs tinkamo momento, interneto trolis virtualioje erdvėje imasi kurti triukšmą ir taip sugadina bet kokią racionalią, faktais ir elementaria logika paremtą diskusiją. Rusijos agresijai Kryme jau prasidėjus, Putinas susitikimo su tarptautine žiniasklaida metu iš pradžių viešai paskelbė, kad jokių karių Krymo pusiasalyje nėra, o ginklus ir taip galima įsigyti (jei tik yra noras), o po kurio laiko, jau švenčiant Krymo okupaciją, tas pats prezidentas nesigėdijo prieš tas pačias kameras dėkoti „neegzistuojantiems“ kariams už įgyvendintą operaciją, įteikti jiems medalius, o karinis Aleksandrovo choras sukūręs ir atlikęs jiems skirtą himną, yra siunčiamas į gastroles po Europą. Kariai, kurie tėra „mandagūs žmonės“ kare, kurio taip ir nebuvo – Putinas tikrai virtuoziškai „trolina“ politinę realybę!

Kita dažnai naudojama interneto trolio technika – taip vadinamas „off topic“, t.y. dėmesio nukreipimas, nesusijusios temos ar didžiulio kiekio papildomos informacijos įvedimas. Šviežiausia tokios technikos iliustracija Kremliaus politikoje – tai reakcija į Malaizijos „Boeing 777“ numušimo tyrimą. Versijos apie neva Ukrainos karinio lėktuvo įvykdytą ataką, apie jau mirusių žmonių kūnus susodintus skrydžiui „Boeing 777“, apie Ukrainos, o ne Rusijos, priešlėktuvines BUK sistemas (ir dar daugiau) Kremliaus televizijose dygo kaip grybai po lietaus. Tuo pat metu, kai Olandijos tyrėjai paskelbė savo išvadas, Rusijos karinis koncernas „Almaz-Antei“ taip pat „netikėtai“ organizavo „off topic“ – pompastišką viešą renginį, kuriame pristatė savo tyrimą. Tačiau toks realybės „trolinimas“ ir dėmesio nukreipimas neturėtų mūsų stebinti: Edwardas Lucasas jį vadina whataboutizmu ir jis buvo būdingas Kremliui tiek Šaltojo karo metu, tiek dabar.

Internetiniai troliai tarpsta emocijose, jie provokuoja, įžeidinėja – jiems reikia auditorijos susipriešinimo tam, kad atkreiptų į save dėmesį. Argi tai neatspindi šiuolaikinės Kremliaus informacinės politikos regione? Kremlius atvirai tyčiojasi iš Europinių vertybių ir pasinaudoja mūsų pliuralistine informacine erdve užaštrindamas rusakalbių klausimą ar viešai deklaruodamas apie taip vadinamą „konservatyvią darbotvarkę“, kurioje nėra vietos LGBT teisėms. Tokia „skaldyk ir valdyk“ supriešinimo technika Kremliui padeda atrasti netikėtų sąjungininkų tarp Europos radikalų politinio spektro dešinėje ir kairėje. Toks naujas internacionalas yra persismelkęs neigiamomis emocijomis ir lengvai valdomas. Kai kuriuos jų Kremlius net įsigudrina panaudoti stebėtojais Krymo referendumo farse. Tačiau tokio Kremliaus „trolingo“ sukeltos emocijos nėra tik politinės periferijos problema. Galime stebėti, kaip viešoje erdvėje (žymiai dažniau nei anksčiau) nekritiškai prasprūsta viena ar kita nepasitikėjimo rusakalbiais – mūsų bendrapiliečiais – tezė. Kremlius būtent to ir siekia, tokios emocijos bei abejonės ir yra tas „trolių maistas“ (atsiminkite pagrindinę elgesio su internetiniais troliais aksiomą – nemaitinkite trolių!).

Kaip gi kovoti su tokiu politiniu Kremliaus „trolingu“? Gerą pavyzdį 2006 m. pademonstravo vienas iš Wikipedijos įkūrėjų Jimmy Walesas. Wikipedija iki 2006 m. taip išsiplėtė, kad reprezentavo tam tikrą vertybę – virtualų žinių pasaulį, kurį kaip tik tuo metu ėmėsi labai aktyviai griauti interneto vandalai ir troliai: jie vis dažniau pakeisdavo turinį, visus straipsnius arba tik dalį jų. Visą tai žlugdė ilgai ir nuosekliai puoselėtą projektą, pasitikėjimą juo. 2006 m. metinėje Wikipedijos konferencijoje Jimmy Walesas pakvietė projekto bendruomenę į kovą su tokiais vandalais bei troliais: juos atskleisti, nurodyti jų manipuliacijas, ir juos eliminuoti iš dalyvavimo toliau kuriant Wikipediją.

Tokia pat iniciatyva būtina ir kovojant su Kremliaus politiniu trolingu, kuris griauna mūsų politinio pasaulio realybę, susitarimus, konvencijas ir pasitikėjimą! Tačiau jei tokia kova bus nukreipta vien į virtualią erdvę ir kovą su troliais Rusijos „trolių fabrikuose“, feisbuke ar interneto naujienų portalų komentaruose – tokia kova pasmerkta žlugti, nes kovai su pagrindiniu šiuolaikinės politikos troliu Putinu reikia politinės valios, lyderystės ir kūrybiškumo. Reikia ne tik internetinių elfų pagalbos, kurie kaip ir Rusijos propagandą atskleidžiantis ukrainiečių internetinis tinklalapis stopfake.org kovotų ir atskleistų manipuliatorius internetinėje erdvėje. Svarbiausia, reikia diplomatijos bei geopolitikos elfų, kurie stotų į kovą su pagrindiniu troliu – Putinu, ir išsaugotų mūsų pasitikėjimą šiuolaikinės politikos pasaulio tikrumu.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...