captcha

Jūsų klausimas priimtas

Goda Jurevičiūtė. „Scanoramos“ ruduo: ką vertėtų pamatyti

Į kino teatrus atkeliauja vienas svarbiausių kino festivalių Lietuvoje, siūlantis iš maždaug 100 filmų sudarytą programą. Pateikiame keletą rekomendacijų, į kuriuos filmus vertėtų atkreipti dėmesį.
Filmo „Avytė“ kadras.
Filmo „Avytė“ kadras.

Lapkričio 5 dieną prasidėsiantis Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pratęs intensyvaus kino rudens maratoną. Kaip ir kasmet, iki lapkričio 15 dienos Vilniuje, o iki lapkričio 22 dienos ir kituose Lietuvos miestuose (Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose) viešėsiantis festivalis pristatys ryškiausius ir įspūdingiausius šių metų Europos filmus.

Peržvelgus šių metų programą susidaro įspūdis, kad šiomis dienomis Europos kiną kamuoja paaugliškos problemos. Tarp tokių filmų – airių režisieriaus Marko Noonano debiutinis ilgametražis filmas „Jūs dar ir šlykštus“, pasakojantis apie 11-metės našlaitės ir ką tik iš kalėjimo išėjusio jos dėdės bandymą pradėti bendrą gyvenimą. Rusų režisieriaus Andrejaus Zaytsevo „14+“ sutelkia dėmesį į paauglių meilės istoriją, besiskleidžiančią Rusijos daugiabučių fone. Tikrais įvykiais paremtas švedų filmas „Banda“ (rež. Beata Gardeler) nukelia į nedidelį kaimelį. Jo gyventoja paauglė Dženifer apkaltina savo bendramokslį, kad šis ją išprievartavo. Užuot patikėję mergaite, kaimo gyventojai ima į ją žvelgti su panieka, manydami, jog ji viską išsigalvojo ir taip sujaukė jų idilišką gyvenimą. Šie filmai dalyvavo Berlyno filmų festivalio programoje „Generation 14 plus“, kur pastarasis filmas laimėjo pagrindinį prizą.

Bene įspūdingiausia iš visų į programą atrinktų brandos istorijų yra islandų režisieriaus Runaro Runarssono filmas „Žvirbliai“. Šešiolikmečio Ario mamai išvykus dirbti į Angolą, jis priverstas persikelti į mažą miestelį šiaurėje pas savo tėvą Gunarą. Šis piktnaudžiauja alkoholiu ir naudojasi savo mamos, pas kurią gyvena, gerumu, o sūnaus gyvenimu visai nesidomi. Ario gyvenimą kiek praskaidrina vaikystės draugė Lana, tačiau ją akylai saugo jos pavydus vaikinas. Neišvengiamai link tėvo ir sūnaus konflikto sukantis pasakojimas skleidžiasi nuostabaus gamtovaizdžio fone. Tarptautiniame San Sebastiano kino festivalyje filmas buvo įvertintas aukščiausiu prizu.

Nors ir priskirtas programai „Kertant Europą“, visgi Yaredo Zeleke filmas „Avytė“ smarkiai peržengia europietiško kino rėmus. Jo veiksmas vyksta režisieriaus gimtinėje – Etiopijoje ir pasakoja apie devynmečio Efraimo ir avies, jo geriausios ir vienintelės draugės, bičiulystę. Kai berniukas sužino, kad per ateinančią šventę iš jo norima, kad jis taptų vyru ir papjautų avį, jis nusprendžia pasipriešinti vyresniųjų valiai ir ją išgelbėti.

Nors Etiopija gali pasigirti vienu svarbiausių Afrikos žemyno režisierių – Haile Gerima, visgi „Avytė“ – režisieriaus Y. Zeleke debiutas – tapo pirmuoju Etiopijos filmu, kurio premjera įvyko Kanų kino festivalyje. Čia jis dalyvavo „Ypatingojo žvilgsnio“ programoje.

Europoje, ir ypač Lietuvoje, retai galima išvysti apie Afrikos žemyno šalis pasakojančių filmų, kuriuos kurtų patys afrikiečiai, todėl tiems, kurie domisi, koks kinas kuriamas už Europos ir JAV ribų, „Avytė“ yra svarbus „Scanoramos“ akcentas.

Šie keli paminėti filmai tikrai nėra baigtinis į šių metų „Scanoramos“ programą įtrauktų paauglių istorijų sąrašas. Tačiau tarp pačių ryškiausių festivalio filmų visgi yra kūriniai, kurie nukelia į kiek brandesnius mūsų gyvenimo tarpsnius.

Filmo „Dypanas“ kadras.

Bene labiausiai akį masinantis programos filmas yra Jacques`o Audiard`o režisuota drama „Dypanas“. Jis patraukia dėmesį ne tik režisieriaus pavarde – jo 2009 m. sukurtas „Pranašas“ yra vienas įspūdingiausių ir įsimintiniausių praeito dešimtmečio filmų. Ne ką mažiau puiki ir po to sekusi melodrama „Kaulai ir rūdys“. Naujausias režisieriaus filmas Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas „Auksine palmės šakele“.

Filmas taip pat patraukia ir savo istorija. Šri Lankos pilietiniame kare tamilai kovojo už monoetninės, nepriklausomos šalies sukūrimą. Vienas tamilų kovotojų – Dypanas, supratęs, kad karas pralaimėtas, yra priverstas bėgti į Prancūziją. Kartu su juo keliauja jauna moteris ir devynmetė mergaitė. Prancūzijoje jie tampa šeima, tačiau ramaus gyvenimo jie neranda ir čia.

Tiems, kuriuos domina ankstesni J. Audiard`o darbai, turbūt verta užsukti ir į kitą prancūzų filmą – „Kaubojai“. Apie dingusios dukros beieškantį Alaną pasakojantį filmą režisavo Thomasas Bidegainas, parašęs scenarijus J. Audiard`o režisuotiems „Pranašui“, „Kaulai ir rūdys“ bei „Dypanas“.

Kitas festivalių ir kritikų numylėtas filmas – Didžiosios Britanijos režisieriaus Andrew Haigh drama „45 metai“. Jau ne pirmą kartą apie brandžią santuoką pasakojantis režisierius (ankstesnis jo filmas – „Savaitgalis“) savo pagrindiniais herojais pasirenka Džefą (akt. Tomas Courtenay) ir Keitę (akt. Charlotte Rampling), kurie kartu jau 45 metai. Jie ruošiasi savaitgalį įvyksiančiam jubiliejui. Netikėtai iš šveicarų policijos Džefas sulaukia žinios, kad po 50 metų Alpėse rastas užšalęs buvusios mylimosios kūnas. Nuo šio momento Keitės požiūris į bendrus gyvenimo metus ima keistis.

Filmas jau yra lyginamas su tokiais laiko išbandymus išlaikiusiais filmais kaip Ingmaro Bergmano „Scenos iš santuokinio gyvenimo“ ar geriausiais Michelio Haneke darbais. Vien tik geriausiomis recenzijomis pasižymintis filmas Berlyno kino festivalyje pelnė „Sidabrinio lokio“ apdovanojimus geriausiai aktorei ir geriausiam aktoriui.

Filmo „45 metai“ kadras.

Po 2001 metų, kuomet filmas „Sūnaus kambarys“ Kanuose laimėjo pagrindinį prizą, italų režisierius Nanni Moretti sukūrė keletą filmų, bet nė vienas jų neprilygo pastarajam. Tačiau tai pasikeitė su filmu „Mano mama“.

Šiame filme režisierius pasakoja apie artėjančią motinos mirtį, smarkiai remdamasis asmenine patirtimi (jo paties mama mirė, kai jis baiginėjo kurti „Turime popiežių“.) Tiesa, nuo tikrosios istorijos jis kiek atsitraukia: filmo centre – moteris režisierė Margerita, kuri blaškosi tarp filmavimo aikštelės ir ligoninės, kurioje guli jos mama. N. Moretti įkūnija Margeritos brolį. Lyg filmavimo streso ir sergančios mamos nebūtų gana, Margeritai dar reikia dirbti su iš Amerikos atvykusiu ekscentrišku aktoriumi Bariu (akt. Johnas Tortura).

Nors filmo tema yra skaudi netektis, režisierius, pasitelkdamas tragikomišką humorą, sugeba parodyti, kad visgi gyvenimas tęsiasi ir po to.

Be šių keleto ryškesnių naujausių darbų, itin rekomenduotina pažiūrėti nors vieną filmą iš britų režisieriaus Dereko Jarmano retrospektyvos. Tokie laiko patikrinti filmai, kaip „Karavadžas“ ar „Vitgenšteinas“, išties nusipelno būti parodyti ir pamatyti didžiuliame kino ekrane.

Susitikime kine jau šią savaitę!

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...