captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ramunė Sakalauskaitė. Balsai ir daiktai

Nors atrodytų, kad literatūra ir juvelyrika yra skirtingi dalykai, sostinės (AV 17) galerijoje vykstanti paroda „Balsai ir daiktai“ liudija, kad šių menų susilietimas gali tapti kultūros įvykiu. Juvelyrė Eglė Čėjauskaitė-Gintalė aštuntojoje personalinėje parodoje „perskaitė“ žemaitiškas profesorės Viktorijos Daujotytės eiles, pavertusi jas unikaliais dirbiniais, alsuojančiais atsiminimais ir namų šiluma.
LRT.lt nuotr.
LRT.lt nuotr.

Sidabras ir surūdijęs metalas susilieja į žirkles, kuriomis norėtųsi atsikirpti dalį profesorės teksto. Žirklių ertmes, kur tradiciškai kišame pirštus, juvelyrė užpildė surūdijusiu ažūriniu plienu su gėlių ornamentais, atkartojančiais mylimos močiutės skaros raštą.

Prisiminimai apie bažnyčiai monetas taupiusią močiutę įkvėpė sukurti ir mažą sidabro piniginę, į kurią galima įdėti Lietuvos bažnyčių fasadų vaizdais papuoštas monetas. Senos, daugybę kartų čiupinėtos ir iš vieno drabužio į kitą persiūtos močiutės sagos, sukaupusios daug šilumos, atgijo kaip sagės, kuriomis tikriausiai norėtų pasidabinti ne viena moderni dama.

Parodoje demonstruojama iš juvelyrės močiutės skrynios ištraukta kapa, kuria būdavo dengiami langai mirus artimam žmogui. Ant kapos pritvirtinta tik gerai įsižiūrėjus matoma sagė. Ją autorė pavadino  „Siela“, šalia padėjusi senovine technika nupintą nosinaitę skausmo ašaroms nusišluostyti.

Atskiroje, specialiai šiai parodai sukurtoje dėžutėje, atkartojančioje koplytėlę, yra maišelis žemaičių žemės, o greta užrašas „Esu“. Taip autorė tarsi  primena, jog žemė yra tokia dosni, kad nešioja kiekvieną ir kiekvienam daug visko duoda. Kaip rašo profesorė V. Daujotytė, „žemė yra ne tik dėl duonos, bet ir dėl dangaus“.

E. Čėjauskaitės-Gintalės sukurti daiktai, atkartojantys senąjį „būdą žemaičių ir Lietuvos“, įgauna naują formą. Senelio stiklo rėžtukų antgaliai  įkvėpė originalią idėją – sukurti sietą žodžiams gaudyti ir rėtį raidėms išsemti. Vaikystės pievoje regėti laumžirgiai atgyja sagėje, o emalės ir sidabro raštai audimo staklių šaudyklėje atkartoja bažnytines kunigo juostas. Parodai sukurti medaliai irgi primena vaikystės įspūdžius – pakeliui į bažnyčią ar parduotuvę sustojusias ir dienos naujienas aptarinėjančias skaromis apsigobusias močiutes.

Kūrybingoji juvelyrė parodoje „Balsai ir daiktai“ remiasi į žemaitiškas savo šaknis. Brandus ir gilus jauno žmogaus požiūris – remtis į savo prigimties klodus. Būtent šaknys leidžia išlikti individualiai ir išskirtinei šiuolaikiniame neramiame ir suniveliuotame pasaulyje, kuriame visi supanašėja – vairuoja tokius pačius automobilius, nešioja vienodus drabužius, valgo tą patį maistą. Ta ištikimybė gimtinės tradicijai tikriausiai bus įdomi ir Lietuvoje, ir Niujorke, ir Tokijuje, ir Peterburge.

Penkerius metus dirbinius parodai „Balsai ir daiktai“ kūrusią menininkę lydėjo profesorės mintis: norint ramiai numirti reikia turėti ramią širdį. Apie tai verta pamąstyti, ypač Vėlinių ir Visų Šventųjų išvakarėse. Lankydami artimųjų, giminaičių kapus tarsi atkuriame nematomą, tačiau svarbų buvusias, esamas ir būsimąsias kartas siejantį ryšį. Profesorė V. Daujotytė žemaitiškose eilėse sako: „A gali kuon daugiau suprasti api tuom gyvenimą? Ale biškį gali. Rek su savim i su kitas atsargia. Ka negera kaitaliuot tikiejimą. Ka žmuones savusius rek saugoti ir viskuom, kas tik gyvs y, kas aug un tavo kiema y kiek užmata, kol būni.“ „O be šaknų – aš tik muselė, trakšt kas su nagu ir nebėra.“ Geriau nepasakysi.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...