captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Kad tokių krizių nebūtų ateity

Ką galime mes, Europa, pasaulis iš bėglių krizės išmokti? Tikrai ne tai,  kaip ją greitu laiku užbaigti. Anot Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ komentatoriaus Falko Steinerio, „šiuolaikinėje situacijoje paprastų sprendimų nėra, ir kaip tik su šia mintimi daugelis politikų Berlyne negali susitaikyti“.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Sakytume, ne vien Berlyne, bet ir apskritai visoje Europoje. Toliau F. Steineris teisingai pabrėžia, kad „šioje politiškai beviltiškoje situacijoje svarbiausias dalykas yra sąžiningumas.

O jis reikalautų pripažinti, kad nėra jokio trumpalaikio recepto, jokių trumpalaikių priemonių, kurios padėtų sustabdyti pabėgėlių srautą, pašalinant jį sukėlusias priežastis.  

Tačiau tiems, kurie tokią šalį, kaip Sirija, palieka regioninių valstybių ir jų interesų – čia priklauso ir mūsų NATO partnerė Turkija – valiai, kas ją užleidžia B. al-Assadui, „Islamo valstybei“ ir kitoms islamistinėms grupuotėms, – tiems anksčiau ar vėliau į vartus pasibels Dievo valiai paliktieji nelaimėliai.“ 

„O tai jau buvo galima numatyti prieš daugelį mėnesių, tik gal niekas nesitikėjo tokio pabėgėlių masto.

Šitokiai padėčiai esant, kas nieko nesiima, garantuotai daro blogai. O kas ko nors imasi, turbūt daro blogai. Tačiau tas, kas mano, jog ką nors daryti – tai vis viena padės, taip pat klysta, nes neturėti jokio plano galų gale mažiau problemiška, nei nuduoti, kad tokio plano esama“, – baigia savo komentarą Vokietijos radijo svetainėje žurnalistas F. Steineris.

Ir mes nuo savęs nesiūlome jokio plano, tuo labiau greito sprendimo pabėgėlių krizei išspręsti, tačiau galime kai ką pasiūlyti, kad būtų mažiau priežasčių ateityje tokioms krizėms kilti.

Vienas pageidautinas dalykas būtų didžiosioms valstybėms nepradėti  agresyvių karų. Gal JAV prezidento George`o Busho jaunesniojo 2003 m. sumanytas Irako karas ir pašalino diktatorių Saddamą Husseiną bei davė postūmį arabų pavasariui. Tačiau be šių gerų poslinkių būta daug daugiau ir stipriai blogesnių, sukėlusių naujus ar paaštrinusių senus Artimųjų Rytų vidaus karus bei ilgainiui privedusių prie dabartinės nebevaldomos bėglių krizės.

Žinoma, krizių šaknys – ne tik amerikiečių, britų, o dabar ir rusų kariniai veiksmai, bet visų pirma ten esančių režimų esminis niekšiškumas. Prie to dar sugrįšime.

Prieš tai tik pažymėkime, jog gero tarptautinio elgesio pavyzdys – būdas, kuriuo Jungtinės Amerikos Valstijos prisidėjo prie Sovietų Sąjungos žlugimo ir Vidurio bei Rytų Europos išlaisvinimo.

Tam nereikėjo karo – nei atominio, nei įprastinio. Jei tąsyk kas kariavo, tai tik rusai Afganistane – ir tuo karu priartino tarybinės imperijos galą.

Amerikiečiai tą pabaigą tik paspartino savo atominiu atgrasumu – ne baisiausio ginklo panaudojimu, bet vien jo turėjimu ir prezidento Ronaldo Reagano niekada neįgyvendintu, tačiau atkakliai reklamuojamu ketinimu imtis strateginės gynybos iniciatyvos, vadinamųjų „Žvaigždžių karų“.  

Labai padėjo ir su Lietuva ryšių turėjusio lenko popiežiaus įkvepianti laikysena. Stalino pašaipi replika „O kiek divizijų turi popiežius?“ atsigręžė prieš pačius komunistus, kai jie suprato, jog šalia fizinės prievartos kalnus gali nuversti ir dvasinė taikaus pasipriešinimo jėga. 

Kaip tik tokios jėgos pilni labiausiai laisvę priartino pačių Tarybų Sąjungos ir jos užgrobtų šalių piliečiai savo ryžtu keisti okupantų primestas gyvenimo sąlygas geresnio Vakarų pavyzdžio link.

Pavyzdžio kam? Ogi visiems, kenčiantiems nuo priespaudos, nelaisvės, minimaliausios gerovės trūkumo, niekada nesiliaujančių karų. Visas šias negandas mažina ar šalina laisvojo socialinės (ne socialistinės) rinkos ūkio sistema demokratiniais pagrindais tvarkomose šalyse. 

Tokia sistema įvairiais pavidalais jau daug kur pasaulyje bent pusėtinai gerai veikia. Ne tik Vakaruose – čia ryškiausi pavyzdžiai Kanada ir Jungtinės Amerikos Valstijos bei daugelis Europos šalių – bet ir Afrikoje (pvz., Mauricijus) bei Azijoje ir Okeanijoje (pvz., Honkongas, Singapūras, Pietų Korėja, Australija, Naujoji Zelandija).

Tai šalys, iš kurių bent šiandien masiškai nebėgama, – greičiau priešingai. Tokiais gausiais, įvairialypiais pavyzdžiais remiantis ir galima perkurti pasaulį taip, kad jame būtų pagal norą tvarkingai emigruojama, bet ne egzistencinei bėdai spaudžiant viską pametus chaotiškai grūdamasi lauk.

Todėl geriausias būdas ateityje užkirsti kelią masiniam žmonių bėgimui iš tam tikrų valstybių yra tik tas – niekšų valdomose šalyse ten gyvenančių žmonių dvasios ir kūno jėgomis pakeisti režimą ir imti diegti vietos sąlygas atitinkantį laisvosios socialinės rinkos ūkį demokratiniais pagrindais.

Globalizacijos amžiuje tai lengviau pasiekti nei anksčiau. Tik reikia skaityti ne tiek Karlą Marxą, kiek Johną Locke`ą, Edmundą Burke`ą, Johną Stuartą Millą ir tuo labiau dairytis ne į Hitlerį, Leniną ar Staliną, o į Mahatmą Gandhi, Ayaaną Hirsi Ali ir daugelį kitų taikiai mąstančių esamų ar buvusių islamo, krikščionybės, kitų tikėjimų šviesuolių.  

Kelių yra daug, tik reikia jų dar drąsiau ieškoti Afrikos, Artimųjų Rytų bei Azijos žmonėms ir juos radus keliauti jais ne tik į Europą ar Ameriką, bet ir grįžti į pažangesnę, laisvesnę, ramesnę, turtingesnę Afriką bei Aziją.  

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...