captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vytautas Dumbliauskas. Režimo raidos logika

Ar įmanoma įžvelgti kokią nors logiką veiksmuose Kremliaus valdovų, kurie spalio pradžioje davė komandą pradėti aviacijos antskrydžius Sirijoje? Manau, kad įmanoma. Kremliaus valdovai darė ir daro viską, kad išsaugotų savo valdžią, tačiau jų veikloje glūdi didysis paradoksas, reiškiantis, jog visos pastangos išsaugoti valdžią veda prie tos valdžios praradimo.
 
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Taip yra ne tik todėl, kad bet kurią žmonių veiklą, siekiant konkrečių tikslų, visada lydi šalutinės, nelaukiamos ir nepageidaujamos pasekmės. Žmonija sukūrė kalėjimus, kurių paskirtis izoliuoti ir perauklėti nusikaltusiuosius, tačiau dalį kalinių kalėjimai sugadina nepataisomai. Žmonija sugalvojo ligonines, kurių paskirtis išgydyti susirgusiuosius, tačiau dalis pacientų miršta būtent dėl ligoninių darbuotojų kaltės.

Tokie režimai kaip dabartinis Rusijos daro viską, kad išlaikytų savo valdžią kuo ilgiau, kad neatsirastų jokia alternatyva šiam režimui. Tačiau būtent šios pastangos žūtbūt išlaikyti savo valdžią kuo ilgiau ir brandina savyje tos valdžios praradimo galimybę.

Juk demokratinėse šalyse, kur valdžia formuojama ir įgyvendinama pagal tam tikras taisykles, į valdžią patekę žmonės žino, kad bus joje tam tikrą skaičių metų, po ko jie eiliniuose rinkimuose konkuruos su kitais dėl galimybės būti valdančiaisiais. Jie stengiasi patikti rinkėjams, kažką nuveikti jų labui, kad tuo galėtų grįsti savo tinkamumą toliau valdyti.

Tokie režimai kaip dabartinis Rusijoje taip pat stengiasi įrodyti savo reikalingumą ir nepakeičiamumą, tik tai jie daro ne konkuruodami laisvuose rinkimuose, bet nuolat kurdami vis naujus ir naujus savo nepakeičiamumo įrodymus.

Kad Vakarų pasaulis yra priešiškai nusiteikęs prieš Rusiją V. Putinas pradėjo kalbėti maždaug 2007 m. Priešų apsuptos tvirtovės įvaizdis yra senas triukas, kurį nedemokratiniai valdovai naudoja, siekdami sustiprinti valdinių pritarimą savo veiklai. Kremliaus ideologai puikiai išnaudojo rusų visuomenės ilgesį tiems laikams, kai Sovietų Sąjunga buvo viena iš dviejų pasaulio galybių. Buvo sukurtas klūpojusios ant kelių Rusijos įvaizdis, kuri dabar, V. Putinui vadovaujant, stojasi ant kojų ir vėl tampa vienu iš pasaulio galios centrų. Kremlius jau nesitiki būti vienu iš dviejų galios polių, jis jau kalba apie daugiapolį pasaulį, kas patinka ir kitoms valstybėms, nepatenkintoms tuo, jog po Sovietų imperijos žlugimo Amerika pasaulyje viešpatavo viena be konkurencijos.

Ukrainiečių noras tapti normalia europietiška valstybe ir Maidanas ne juokais išgąsdino Kremlių, bet kartu tai buvo proga pateikti įvykius Ukrainoje kaip globalų karą tarp anglosaksiškojo ir rusiškojo pasaulių, kurį išprovokavo, aišku, Amerika, nuversdama teisėtą Ukrainos prezidentą V. Janukovyčių. Prieš naująją Ukrainos valdžią buvo pradėta galinga melo ir šmeižto kampanija, siekiant diskredituoti net menkiausius jos bandymus tapti demokratine ir teisine valstybe ir taip integruotis į Europos valstybių bendriją.

Šiais metais Kremliaus strategai, matyt, jau suprato, kad karas Ukrainoje, propagandos pateikiamas kaip karas su Amerika, jau ėmė neatlikti savo funkcijos – rodyti rusams, kaip jų šalį puola blogiečiai amerikiečiai, pirmiausia nusprendę užgrobti Ukrainą, po kurios imsis Rusijos. Kiek ilgai galima meluoti apie ukrainiečių „fašistų“ žvėriškumus? Tuo labiau kad ir jokių karinių laimėjimų Rusija čia nepasiekė – įstrigo Donbase ir tiek. Taigi, Kremliui prireikė kurti naują pasaką apie tai, koks jis šaunus ir nepakeičiamas.

Čia reikia pabrėžti, kad pradėjęs savo valdžią grįsti ne ekonominiais pasiekimais ar socialinėmis programomis, o puikiai vedamu karu su Rusiją apspitusiais priešais, V. Putino režimas jau sunkiai gali grįžti prie nekarinio savo valdžios pateisinimo. Kitaip tariant, perėjus prie karinio legitimumo kelio atgal kaip ir nelieka, tuo labiau, kad ir Rusijos ekonomikos būklė džiaugsmo nekelia. Kremliui prireikė naujo nesunkaus karo, kuriuo būtų galima toliau palaikyti savo valdžios legitimumą, o tame kare šalia seno ir aiškaus priešo – Amerikos – atsirado ir antrasis priešas – „Islamo valstybė“.

Sunku patikėti, kad karinė intervencija į konfliktą Sirijoje Rusijai bus sėkminga. Kremliaus strategai įvėlė savo šalį į ilgametį musulmonų tarpusavio karą tarp sunitų ir šiitų. Rusija stojo šiitų pusėn prieš sunitus, kurių pasaulyje yra pusantro milijardo ir kurie sudaro 85% visų musulmonų. Daugybė sunitų dvasininkų jau paskelbė Rusijai šventąjį karą.

Atrodytų, ir vaikui turėtų būti aišku, kad karas Sirijoje yra spąstai, iš kurių Rusija neišsikapanos ilgai. Tačiau V. Putino režimo raidos logika yra tokia, kad į tuos spąstus neįlįsti jis negalėjo.  

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...