captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Ar Vakarai leis susikurti „Rusirijai“?

Šįkart pasaulio spaudoje daug komentarų ir apie pagrindinių Europos vadovų bandymus išsaugoti Europą, ir apie Maskvos žygius Sirijoje bei Vakarų reakciją į juos.
 
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Gausių atgarsių – ir ne tik Europos žiniasklaidoje – sukėlė dviejų įtakingiausiųjų jos vadovų, Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Prancūzijos prezidento Francois Hollande`o, kalbos Europos Parlamentui Strasbūre trečiadienį.

Abu jie šiame forume susitiko ir prakalbas drožė pirmą kartą. Tik prieš 26-erius metus tą patį, bet viltingesnėmis aplinkybėmis, darė jų pirmtakai Helmutas Kohlis ir Francois Mitterand`as. 

Pasak Paryžiaus dešiniųjų dienraščio „Figaro“, dabar A. Merkel ir F. Hollande`ą „prie sienos spaudžia serija krizių – finansai, Graikija, migracija, todėl jie laikosi įsikibę savo europietiškojo tikėjimo išpažinimo tarsi gelbėjimosi plūduro – girdi, anapus Europos Sąjungos nėra jokio sprendimo“.

Tačiau Vienos dienraštis „Standard“ rašė, kad nors A. Merkel ir F. Hollande`as „kalbėjo tvarkingai ir drąsiai, palietė visas svarbiąsias mūsų dienų problemas – karus kaimynystėje, pabėgėlių tragediją, ūkio krizę, nedarbą –, vis dėlto, deja, neišgirdome jokių konkrečių pasiūlymų sprendimams bent užuomazgoje, jokių aiškiai nubrėžtų užduočių ir tikslų.

Nebuvo jokio 10-ies punktų plano, kaip kadaise Vokietijai pateikė H. Kohlis, nebuvo ir stipraus bendro dokumento iš Paryžiaus ir Berlyno, kuris dideliems darbams paveiktų, įkvėptų besiblaškančius, besiginčijančius Europos Sąjungos partnerius.

Buvo daug probėgšmais išvardytų reikalų reikaliukų, bet mažai vizijų Europai: tai tiesiog pražiopsota proga“, – apgailestavo Austrijos sostinės laikraštis. 

Labiau patenkintas A. Merkel ir F. Hollande`o pasirodymu atrodė Estijos sostinės dienraštis „Eesti Paevaleht“. Jam patiko, kad jiedu „pabrėžė, jog Europa, kaip ir H. Kohlio bei F. Mitterando laikais, stovi kryžkelėje“.

Patiko ir tai, kad „abu įspėjo nepasiduoti baimėms ir valstybių savavališkiems žygiams atskirai, kuomet visas Europos projektas atsidūrė prieš didžiausios po Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių bangos sukeltą iššūkį. 

Tik spauskime nykščius, kad A. Merkel ir F. Hollande`as savo idealų neišduotų“, – baigė Talino dienraštis.

Turino laikraštis „Stampa“ džiaugėsi, kad, nors jos partijos kolega, Bavarijos Krikščionių socialinės sąjungos pirmininkas Horstas Seehoferis kasdien aimanuoja, nors nepatenkintųjų jos partijoje bruzdėjimas jau pasiekė raudono pavojaus lygį, nors jos populiarumas rinkėjų apklausose be paliovos mažėja, „ką Angela Merkel daro? Ogi eina savo pačios keliu.

Tai turbūt pirmas kartas, kada kanclerė ignoruoja Vokietijos žmonių nuotaikas, prieštarauja ligšioliniam savo santūrios vyriausybės vadovės įvaizdžiui ir su didžiausiu įsitikinimu bei užsidegimu propaguoja savo idėją“, – stebėjosi vienas įtakingiausių Italijos laikraščių.  

Meksiko Sičio dienraštis „Cronica de Hoy“ pagyrė Vokietijos kanclerę ir Prancūzijos prezidentą už tai, kad jie ne tik „apeliavo į europiečių vienybę“, bet ir „įspėjo prieš populizmą ir priešiškumą svetimiesiems ir taip stojosi prieš dešiniųjų radikalų jėgas, kurios bando iš pabėgėlių krizės pelnytis, kurstydamos gyventojų nuogąstavimus“, – rašė Meksikos sostinės dienraštis.

Kita tema – Rusijos kišimasis į Siriją, apie kurį Stambulo dienraštis „Milliyet“ rašė: „iš karinių laivų Kaspijos jūroje rusai apšaudo taikinius Sirijoje, tuo jie nori pasauliui pranešti, kad Rusija vėl yra pasaulinė galybė. Rusijos televizijoje nuolatos rodomi koviniai lėktuvai ir pasakojama, kaip tiksliai raketos pataiko į taikinius.

Tuo Maskva nori pasakyti, kad Rusija kontroliuoja ne tik Viduržemio jūrą, bet gali pasiekti ir visus Artimuosius Rytus. Po 25-erių metų Rusija vėl pabunda iš gilaus miego ir save pristato kaip naujuoju regiono viešpačiu.

Bet ar tai tarnaus taikai? Greičiau ne!“, – atsakė Turkijos laikraštis.

Kitas Turkijos laikraštis, „Cumhuriyet“, klausė: „O gal Sirija taps Rusijai nauju Afganistanu“ ir atsakė taip: „sovietiniais laikais režimas jau artėjo  prie pabaigos, todėl Afganistano avantiūra ir turėjo žlugti. Tačiau šiandien į sceną įžengė kita Rusija. Tokia, kuri bendradarbiauja Sirijoje su Iranu. To nereiktų užmiršti.

Vis daugiau ginklų praplaukia Bosforo sąsiauriu. Kremlius tuo nori ne tik išlaikyti diktatorių B.al-Assadą ant kojų, bet visų pirma siekia, kad Damasko režimas taptų vis panašesnis į patį Kremlių. 

Atrodo, kad Sirijoje greit užgims kita valstybė. Ją gal bus  galima pavadinti „Rusirija“? – ironiškai klausė Stambulo dienraštis. 

Arabų laikraštis „Al-Hayat“ taip pat nepatenkintas, kad „svetima galybė dabar sprendžia Sirijos likimą. Čia reikia prisiminti karčias sovietinių laikų patirtis, kada Rusija vadovavo savo palydovinėms valstybėms Rytų Europoje. 

Tame kontekste dar gerai prisimenami „Vengrų sukilimas“ ir „Prahos pavasaris“. Tik Sirijoje dabar Rusija palaiko režimą prieš opoziciją, kurią sudaro gyventojų dauguma.

Vis dėlto, nepaisant visko, rusų intervencija dar galėtų atverti duris galimam krizės sprendimui, jeigu Rusija B. al-Assado režimą paveiktų taip, kad šis sutiktų leistis į kompromisus“, – rašė Londone leidžiamas arabų laikraštis.

Vakarų žiniasklaida cituoja ir kai kuriuos Kremliaus politiką ginančius Rusijos laikraščius. Štai „Moskovskij Komsomolec“ teigė, jog „rusų raketos nepažeidinėja jokios tarptautinės teisės, nes jos be pilotų, be to, negalima pamiršti, jog Rusija Sirijoje kovoja su terorizmu, todėl šiuo atveju tikslas pateisina priemones“.

O Maskvos „Pravdos“ požiūriu, „istorija mus moko, kad Rusija turi tik du sąjungininkus – savo armiją ir savo laivyną“.

Jungtinių Amerikos Valstijų dienraščio „Washington Post“ redaktoriai savo vedamajame teigė, kad „Hillary Clinton demokratų partijoje inicijavo būtiną ir pavėluotą diskusiją dėl amerikiečių politikos Sirijoje.

Viename interviu ji teigė, jog reikėtų įvesti neskraidymo zoną ir užtikrinti humanitarinį koridorių tam, kad būtų sustabdytos žudynės sausumoje ir iš oro, prie kurių dabar prisideda ir Rusijos koviniai lėktuvai. Deja, jos žodžiai sulaukė neigiamos reakcijos iš prezidento Baracko Obamos pusės.

Tačiau svarbu Sirijoje sukurti to vardo vertas sunitų pajėgas, kurios kovotų ne tik su „Islamo valstybe“, bet ir su B. al-Assadu. Tam reikia teritorijos, kuri būtų saugi nuo oro antpuolių.

Vienos valstybės vadovas tai suprato – Vladimiras Putinas. Jis pasiuntė lėktuvus ir karius ten ir tam, kad sukurtų pamatines sąlygas savo pageidaujamai karo baigčiai – B. al-Assado režimo įtvirtinimui.

Dar sykį kartojame: B. Obama nepastebi savo pasyvios laikysenos pavojų. Hillary Clinton visiškai pagrįstai atvėrė burną“, – baigė savo redakcinį straipsnį dienraštis „Washington Post“.

Apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...