captcha

Jūsų klausimas priimtas

Irena Alperytė. Tiltai ir berniukai

Tai buvo „antikiniais“ laikais, valdant karžygiui Michailui Saakašviliui, kuris, kaip koks mūsų diplomatas Mykolas Kleopas Oginskis, labai mėgo bičiuliautis su užsieniečiais. Italų architektas Michele de Lucchi ir prancūzų apšvietimo dizaineris Philippe`as Martinaud sujungė pajėgas, kad sukurtų šį futuristinį tiltą, atvertą 2010 metais. Tilto struktūra sukurta tarsi iš banguoto stiklo ir geležies tinklinio audinio ir primena baldakimą. Jį užsakė aukštieji miesto pareigūnai, siekdami suteikti jam šiuolaikinį riboženklį.
AFP/Scanpix nuotr., Tiltas per Mtkvari upę
AFP/Scanpix nuotr., Tiltas per Mtkvari upę

Taikos tiltas per Mtkvari upę sujungė istorinį Tbilisį su naujamiesčiu. Viena Tbilisyje gimusi gydytoja sako: „Šis tiltas mums asocijuojasi su laisve, su Gruzijos ateitimi Europoje, demokratija.“ Neteisėtai ištrėmus karžygį M. Saakašvilį į Odesą, gruzinų parlamentas persikėlė į Kutaisį. Valdžią šalyje perėmė pilkasis kardinolas – koalicijos „Gruzijos svajonė“ vadas, milijardierius Bidzina Ivanišvilis. Bet kurio vaiko Gruzijoje gali paklausti, kas jis toks, ir neišgirsi nieko gero.

„Jie bando atsukti atgal tai, ką mes sukūrėme per pastaruosius dešimtį metų“, – sako M. Saakašvilis. Po dešimtmečio, Rožių revoliucijai nurimus, Gruzija tapo dar vienu posovietinės valstybės kandidatu į renegatus Maskvos glėbin. Gali laimėti šalies gyventojų palankumą kad ir 96 proc. balsų kaip M. Saakašvilis, tačiau visuomet atsiras valdžios išsiilgę ivanišvilių, kuriems ne tiltai galvoje.

Tai ko tie tiltai maniškėja, paklaus klausytojas. Netrukus atsakysiu.

Paulas Connertonas iš Kembridžo universiteto, knygų „Apšvietos tragedija: esė apie Frankfurto mokyklą“ ir „Kaip visuomenės prisimena“ autorius, savo veikale „Septyni būdai pamiršti“ išskiria tokius užmiršimo tipus:

1. Represinis ištrynimas.

Užmiršimas, kaip represinis siekis ištrinti, pasireiškia savo brutaliausia forma, žinoma, totalitarinių režimų metu, kai, pasak Milano Kunderos, „asmenybės kova prieš valdžią yra atminties kova prieš užmarštį“. Kaip atminties pasmerkimas (damnatio memoriae), toks ištrynimas buvo įteisintas Romos baudžiamosios ir konstitucinės teisės kaip bausmė, taikoma prieš valdovus ir kitus galinguosius, kurie po mirties ar po revoliucijų būdavo skelbiami „visuomenės priešais“: jų atvaizdus liepiama sunaikinti, statulos sulygintos su žeme, o jų vardai išbraukti iš istorijos analų su aiškiu tikslu: jų atminimą pasmerkti užmarščiai (Meier, 1996). Prancūzijos revoliucija siekė pašalinti visas „senojo“ režimo liekanas panašiu būdu: naikinami visi aristokratijos ir monarchų titulai; lygiai kaip mandagūs kreipiniai „Monsieur“, „Madame“ ir „Mademoiselle“. To maža – trinamas skirtumas tarp dviejų asmeninio įvardžio antrojo asmens formų – „jūs“ (oficialus „Vous“) ir „tu“ (neformalus „tu“). Tas pats likimas laukė ir istorinių provincijų, Burgundijos, Provanso ir taip toliau, – viskas metama į istorijos sąvartyną.

2. Direktyvinis užmiršimas.

Tai, kas gali būti vadinama norminiu, arba direktyviniu, užmiršimu, skiriasi nuo represinio ištrynimo. Tiesa, kaip ir trynimo atveju, remiamasi valstybės aktais, bet jis skiriasi nuo pastarojo, nes yra manoma, kad taip pagerbiami visų šalių interesai, ir tokia politika jau gali būti paviešinta. Stulbinamas pavyzdys iš senovės Graikijos – atėniečiai pastatė ant Akropolio, jų svarbiausias šventyklos, altorių, skirtą deivei Letai, kuri buvo įsikūnijusi į upę, ir visi tie, kas gėrė iš jos, prarasdavo atmintį. Leta buvo graikų užmaršumo dvasia ir užmaršties upė, tad šio altoriaus surentimas reiškė, kad skelbiamas įsakymas pamiršti visas nesantaikas dėl miesto (polio) gerovės (Meier, 1996).

3. Užmiršimas kaip naujosios tapatybės formavimo sudedamoji dalis.

Toks užmiršimas būdingas situacijai, kai naujai konstruojama kolektyvinė atmintis kompensuoja prisiminimus, kurie dažnai nutylimi. Jis signalizuoja dviejų tipų semantinius įrodymus. Pirmasis – tai naujo tipo žodyno atsiradimas, kitas – senojo žodyno išnykimas. (Daugiau apie tai – Orwello distopijose).

4. Struktūrinė amnezija.

Struktūrinė amnezija buvo identifikuota padedant Johno Barnes‘o genealogijos tyrimo. Asmuo yra linkęs prisiminti tik tuos protėvius, kurie buvo socialiai pažymėti. Vienose vietovėse tai – patriarchato, kitose – matriarchato poveikis. Kitas pavyzdys – kulinarinis paveldas. Atsimenama tik tai, kaip darydavo močiutė, o ne skaitomi senoviniai receptai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, autentiški kulinariniai receptai yra sistemingai pamirštami. Taip ir su kolektyvine atmintimi.

5. Užmiršimas kaip panaikinimas.

Jei struktūrinė amnezija kyla iš informacijos stokos, tai užmiršimo kaip naikinimo veiksmai gali būti kildinami iš informacijos perviršio. Dar Francois Rabelais jautė poreikį išsivalyti nuo mokymosi. Savo „Gargantiua ir Pantagriuelyje“ jis pasakoja, kad Gargantiua protas yra taip užsikimšęs scholastikos kvailumu, kad mokytojas ateina jo gelbėti laisvinamuoju tirpalu. Mokiniui turi būti skiriamos čemeryčios, naujas vaistas nuo užmaršties, nuo kurio kyla galingas noras čiaudėti, ir pacientas iš karto atsikrato visų savo nenaudingų žinių, idant neužsikimštų jo protiniai gebėjimai. Tokiu būdu atsiranda suvokimas, kad visuomet yra kokia nors talpykla, kurioje laikoma kultūrinė „atmintis“ – archyvas, kompiuteris ir pan., ir iš to randasi paradoksas – nors ji yra iš esmės visada surandama, mes galime sau leisti ją pamiršti. Tokiu atveju atmintis tampa našta, kurios atsikratyti ir norėjo F. Rabelais herojus.

6. Užmiršimas kaip suplanuota senatis.

Tai dar vienas užmiršimo būdas – tas, kurį pagimdė kapitalistinė vartojimo visuomenė. Dauguma prekių, neatsitiktinai vadinamų ilgalaikio vartojimo prekėmis (tokių, kaip peiliai ir šakutės, automobiliai ir skalbimo mašinos), gyvena ribotą gyvenimą. Produkto evoliucija nuo pirmosios versijos iki galutinio nusidėvėjimo – laikas, rinkodaroje vadinamas „produkto gyvavimo ciklu“, – tampa trumpesnis. Nuo vis didėjantį pagreitį įgaunančių naujovių daiktai labai greitai sensta, o tai reiškia, kad reikia generuoti vis naujus. Tai yra pagrindinis rinkos dėsnis.

7. Užmiršimas kaip žeminanti tyla.

Galbūt paradoksalu kalbėti apie šią užmiršimo formą, nes pažeminimą sunku pamiršti; tačiau dažnai lengviau pamiršti fizinį skausmą nei pažeminimą. Nieko nėra sunkiau nei iškalbinga kolektyvinė tyla. Gali būti, kad šis noras pamiršti ryškiausiai buvo pastebimas esant pašėlusiam tempui, kai vyko Vokietijos miestų rekonstrukcija po 1945 m. griuvėsių – tada vokiečiai norėjo greičiau „palaidoti“ karo padarinius, kurie juos pačius varė į siaubą. Galbūt ir čia yra dalis tiesos, kaip jiems pavyko pasiekti stulbinamą ekonominį stebuklą. Kitaip tariant, šis žaibiškas progresas buvo savotiška užmiršimo forma, gydanti nuo atminties žaizdų.

Grįžusi iš Tbilisio, nevalingai dairausi ir akimis ieškau savųjų riboženklių. Atsiduriu prie Žaliojo tilto. Kaip įprasta, žvilgsnis ieško vaikino darbininko ir valstietės figūros – „Moters Voverės“, kurią taip pavadino viena tinklaraštininkė. Einu per tiltą ir kaip tas rusų klasiko personažas pagalvoju: „O ar buvo berniukas? O gal berniuko nė nebuvo? Anei voverės?“

Komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...