captcha

Jūsų klausimas priimtas

Darbo partija ėmėsi žaisti nepralošiamą žaidimą

Birželio 12 d. Vyriausioji rinkimų komisija patenkino Darbo partijos prašymą pradėti rinkti piliečių parašus, kad būtų pakeista mūsų valstybės Konstitucija. Ką gi sugalvojo viena populiariausių šiuo metu politinė partija ir nepakeičiamas jos lyderis?

Birželio 12 d. Vyriausioji rinkimų komisija patenkino Darbo partijos prašymą pradėti rinkti piliečių parašus, kad būtų pakeista mūsų valstybės Konstitucija. Ką gi sugalvojo viena populiariausių šiuo metu politinė partija ir nepakeičiamas jos lyderis?

Juk surinkti 300 tūkstančių parašų nėra lengvas darbas, tokiam vargui ryžtasi partijos, kurioms trūksta populiarumo ir taip jos bando atkreipti į save dėmesį. Darbo partijai nei žinomumo, nei dėmesio tikrai netrūksta, todėl toks sumanymas kelia klausimų.

Tačiau sumanymas yra politiškai patrauklus, jau pats jo pavadinimas Darbo partijos interneto svetainėje patraukia akį – „darbiečiai kyla į kovą prieš politinę „prostituciją“. Kas gi yra toji politinė „prostitucija“, kovai su kuria Darbo partijos nariai yra pasiryžę aukoti savo laiką ir energiją? Ar Konstitucijos keitimas padės įveikti šį reiškinį.

Politine „prostitucija“ darbiečiai vadina Seimo narių perbėginėjimus iš vienų frakcijų į kitas, kuomet po vienos partijos vėliava išrinkti parlamentarai keičia partinę stovyklą, taigi ir savo politines pažiūras, pradeda propaguoti ir ginti vertybes, kartais visiškai priešingas toms, kurias deklaravo rinkimų metu. Darbiečių nuomone, tokiu būdu yra ne tik išduodami bendražygiai, bet ir apgaudinėjami rinkėjai, todėl jie siūlo papildyti Konstituciją taip, kad pagal partinį sąrašą išrinktas Seimo narys netektų savo mandato tuo atveju, jei jis perbėgtų iš jį delegavusios partijos frakcijos į kitą.

Žinant, kaip prastai mūsų visuomenėje yra žiūrima į politines partijas ir kaip neigiamai dauguma mūsų rinkėjų vertina politinius perbėgėlius, tampa akivaizdu, kad Darbo partija ėmėsi žaisti nepralošiamą žaidimą, kuris bus naudingas jai ir tuo atveju, jei 300 tūkstančių piliečių parašų surinkti nepavyks.

Tačiau nepasiduokime politinės moralės sergėtojais tapusių darbiečių šnekoms, kad ir kaip gražiai jos skambėtų. Bandykime žvelgti giliau, neapsiribodami tokiais vertinimais kaip bendražygių išdavystė ir rinkėjų apgaudinėjimas.

Pradėkime nuo to, kad parašų rinkimo iniciatoriai kalba tik apie atskirų partijos narių išdavystę, perbėgant į kitas partijas ir imant išpažinti kitas politines vertybes. Tačiau juk įmanomi ir atvejai, kad pati politinė partija imtų keisti savo veiklos kryptis.

Tarkime, kadencijos viduryje taptų aišku, kad Darbo partija ima tarnauti „Gazprom“ interesams. Ką beliktų daryti doriems ir patriotiškiems darbiečiams Seime? Nieko kito, tik prašytis į Tėvynės sąjungos frakciją.

Kalbant be ironijos, visiškai įmanoma, kad frakcijos narių požiūriai ir vertinimai gali išsiskirti. Juk į Seimą patenka partijų elitai, t. y. žmonės, turintys didžiausią politinį svorį savojoje partijoje. Nesutapus šių žmonių požiūriams, kam klijuosime išdavikų etiketę? Juk politikoje nėra nei „geriečių“, nei „blogiečių“, yra tik skirtingi interesai ir skirtingai suvokiami būdai jiems tenkinti.

Kitas argumentas būtų klausimas, kam atstovauja Seimo nariai – tautai ar partijai? Įsiklausykime į mūsų Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalį: „Pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų“.

Drįsčiau teigti, kad Darbo partijos kovotojai su politine „prostitucija“ siūlo varžyti Seimo nario veiklą partiniu mandatu, kai partinės ištikimybės nesilaikymas grėstų netekti Seimo nario mandato. Tačiau tokiu siūlymu jie sukurtų dvi Seimo narių kategorijas,  nes vienmandatėse apygardose rinkti parlamentarai nebūtų varžomi jokių partinių mandatų. Būtų daugiau nei keista, jei pusė Seimo narių dirbtų pagal laisvojo mandato principą, o pusė – pagal partinio įgaliojimo principą.

Partinė drausmė – rimta problema, tačiau tai partijų vidaus reikalai. Man kaip piliečiui daug svarbiau ne tai, ar Seimo nariai ištikimi savosioms partijoms, kurios jokiu būdu nėra šventosios karvės, o tai, ką ir kaip jie dirba valstybės, t. y., mūsų visų labui. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...