captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Kad išgelbėtų Rusiją, V. Putinui reikia mesti stalinistinį galios garbinimą

Įvykiams pasaulyje greitai rutuliojantis ir juose iš naujo smarkiai reiškiantis Rusijai, stabtelėkime minutėlei ir gręžkimės atgal į paskutinį dramatišką poslinkį Rusijoje bei jos aplinkumoje, kai išsinarstė buvęs Rytų blokas, griuvo Sovietų Sąjunga, o mes, kartu su daugeliu kitų tautų, atgavome nepriklausomybę.
V. Radžiūno (BFL) nuotr.
V. Radžiūno (BFL) nuotr.

Tai buvo M. Gorbačiovo laikai. Jeigu Putinas dabar, be abejo, ryškiausias Rusijos politikas, šešėlin stumiantis visus kitus ir bandantis Rusijai grąžinti jos turėtą reikšmę, bet, žinoma, varantis ją tik į aklavietę, tai prieš jį panašaus kalibro politikas buvo tik M. Gorbačiovas, savo veiksmais norom nenorom Sovietų Sąjungą išardęs ir tuo, nors visai ne pagal savo paties scenarijų, pradėjęs naują epochą.

Nelemtą – sakytų Putinas – epochą Rusijai, tačiau daugeliui kitų šalių, Rusijos engiamų, tai buvo išsilaisvinimo pradžia – išsilaisvinimo iš tos totalitarinės diktatūros, kurią buvo įvirtinęs Stalinas ir jo gauja. Apie tai, remdamiesi nauja istorikės Sheila`os Fitzpatrick knyga, ir pradėjome aną kartą pasakoti.

Ši gauja, „Stalino komanda“ išsilaikė 30 metų. Jos nariai nebuvo kokie mulkiai ar pastumdėliai, tai buvo savarankiškai veikiantys nusikaltėliai su jiems pavaldžiomis sritimis, bet kartu jie „žaidė“ ir kaip komanda, kuriai vadovavo  niekieno neginčijamas „kapitonas“, tarsi „žaidžiantis treneris“ – Josifas Stalinas.  

Ir Stalino gaujos „komandinė dvasia“, ir jos narių „iniciatyvos laisvė“ buvo ryškios ano šimtmečio ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, tada dekados pabaigoje įsibėgėjus Didiesiems valymams ta „dvasia“ ir „laisvė“ sumažėjo, paskui vėl pakilo per Antrąjį pasaulinį kartą ir netgi išsilaikė iki Stalino mirties 1953 m.

„Šis paskutinysis periodas ypač įdomus, nes tada Stalinas buvo pats nepastoviausias, neramiausias ir įtariausias savo kolegų atžvilgiu, tačiau, kita vertus, jis jau nebeįstengė panešti ankstesniųjų metų darbo krūvio“, – rašo istorikė S. Fitzpatrick.  

Jis vis dar galėjo imtis iniciatyvų, kurioms jo komanda norom nenorom turėjo paklusti, pvz., antisemitinė kampanija porą metų prieš ir po 1950-ųjų.

Tačiau dalykuose, kurių jis nelaikė sau asmeniškai artimiausiais, jo komanda žaidė daugiau šalimais nuo jo ar aplink jį negu kartu su juo. Taigi, kai 1952-ųjų spalį Stalinas norėjo išmesti Viačeslavą Molotovą  (kuris ilgai komandoje buvo antrasis po Stalino), taip pat ir kitą veteraną Anastazą Mikojaną, likusieji  komandos nariai tam spyriojosi. 

Stalinas net neįstengė užtikrinti, kad šiedu jo nemalonėn patekę vyrai neatvyktų į jo vasarvietę nekviesti – tą jie padarė, dangstomi kitų komandos narių.

Kaip šis konfliktas būtų pasibaigęs, mes tiesiog nežinome, nes kaip tik kritišku momentu Stalinas mirė. Nėra ko stebėtis, kad tomis aplinkybėmis kursavo gandai, jog Stalinui mirtis atėjo ne be kitų žmonių „pagalbos“, tačiau to dar niekas neįstengė įrodyti.

Kaip ten bebūtų, Stalino mirtis turbūt išgelbėjo Molotovo ir Mikojano gyvybes, o galbūt ir saugumo vado Lavrentijaus Berijos bei kitų. 

Atrodo, kad dar prieš Stalinui išleidžiant paskutinį kvapą, jo komanda jau buvo paruošusi ir į darbą paleidusi postalininę kolektyvinę vadovybę. Pasirodo, kad Stalino komanda iš tikrųjų sugebėjo gerai – o palyginus su keliais paskutiniaisiais Stalino gyvenimo metais, netgi labai gerai – veikti be Stalino.

Visi pranašavo, kad, Stalinui mirus, prapliups anarchija, net kai kurie komandos nariai to prisibijojo, o vis dėlto komanda įvykdė sėkmingą perėjimą – su minimumu (pagal sovietinius standartus) gyvybę praradusių konkurentų ir nelauktai plačia bei radikalia reformų programa. 

Tai, kad reformų buvo imtasi tuoj pat, leidžia manyti, jog egzistavo žodžiais neišreikštas konsensusas dėl pokyčių pageidaujamumo, drauge suprantant, kad jų negalės būti tol, kol Stalinas dar gyvas.

Šitas konsensusas ir supratimas, matyt, susiformavo Stalino komandos galvose dar kurį laiką prieš jam numirštant. Todėl po jo mirties ir nepasireiškė jokia bent kiek žymesnė suirutė.

Vis dėlto, pabrėžia istorike S. Fitzpatrick, per visą jos pasakojamą istoriją niekada iš horizonto nedingsta grėsmė. Visai komandai grėsė pavojus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, kai beatodairiškas, pašėlusiai ambicingas žemės ūkio kolektyvizacijos ir dirbtinai paspartintos industrializacijos derinys galėjo baigtis katastrofa.

Didieji ketvirtojo dešimtmečio pabaigos valymai buvo kitas pavojingas aukštos įtampos periodas, tiek pačiam Stalinui (nes teroras galėjo išslysti iš vėžių ir atsigręžti prieš jo iniciatorių), tiek kitiems komandos nariams, galvažudžiams kartu su Stalinu, bet visada prisimenantiems, kad patys gali tapti aukomis.

Tačiau taip jau išėjo, kad komandos branduolys ne tik politiškai, bet ir fiziškai išgyveno. Stalinas iš tiesų pasirodė besąs jiems ištikimas patronas, nors aplinkui juos kaip musėms krentant giminaičiams ir patikimiems pavaldiniams, jie negalėjo iš anksto būti dėl to tikri.

Stalino komanda, režimas ir visa šalis atsidūrė rimtame pavojuje ir per Antrąjį pasaulinį karą, nes po dvejų su puse metų beveik nepertraukiamų pralaimėjimų ir atsitraukimų įvykių kryptis pasikeitė tik 1942–1943 metų žiemą.

O po karo, kai turėjo būti džiaugiamasi triumfuojančios pergalės metais, kai kuriuos  komandos narius vėl tykojo grėsmė.

Tuoj po Stalino mirties komanda greitai eliminavo vieną savo narį, Beriją, ne tik dėl jo akivaizdžios ambicijos ir paniekos kolektyvinei valdžiai, bet ir iš baimės, kad jis prieš kitus komandos narius turi daug kompromatų. 

Šiaip jau komanda išliko daugmaž viename daikte ligi 1957-ųjų, kada būtent Nikitai Chruščiovui dėl jo ambicingumo ir nekolegiškumo kiti nariai bandė nulaužti ragus, tačiau planas nepavyko ir iš postų išlėkė Molotovas, Kaganovičius ir Malenkovas. 

Bet tuo Stalino komandos gyvavimas ir baigėsi, kartu baigėsi ir gyvybei pavojingo reiškimosi sovietų politikos viršūnėje epocha. Nė viena pusė nebemąstė apie savo varžovų areštavimą ar nužudymą, o tik apie jų pašalinimą iš valdžios.

Taip apie Staliną ir jo kliką tik ką išėjusioje knygoje rašo istorikė S. Fitzpatrick, o mes baigsime tokiu pastebėjimu.

Kaip Sovietų Sąjungos nuo žlugimo neišgelbėjo nei Stalinas, nei jo vadovauta ir jam tarnavusi komanda, nei pagaliau tų vadeivų įpėdiniai brežneviniai stagnatoriai ar tuo labiau gorbačioviniai reformatoriai, taip ir imperialistinės Rusijos neišgelbės V. Putinas, kuris nė tos lojalios, pusiau laisvai veikiančios komandos neturi, o turi tik apkvailintą, apspangusią liaudį.

Šitokia Rusija arba žengs kartu su V. Putinu į prarają – o tai būtų baisu visam pasauliui, arba atsinaujins, kaip ji jau turėjo šansą 1990-aisiais, iš savo pačios didžiulių dvasinių ir fizinių resursų, kuriais tik reikia padoriai, humaniškai, civilizuotai pasinaudoti, vadovaujant lyderiams, kurie gerbia laisvą pasirinkimą, atmeta prievartą, atsisako ne tik (suvaidinto) tikėjimo komunizmu, bet ir į jo vietą atsistojusio savitikslio turto bei galios garbinimo. 

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...