captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Mykolinės – pirmoji rudens šventė

Antradienio dienos ilgumas – 11 val. ir 45 min. Šviesi jau tik mažesnė paros pusė, o dienos kaskart vis po 4 min. trumpės. Tiesa, naktys šviesios, juk pilnatis, ir ne bet kokia, o didžioji, mėnulis arčiausiai Žemės.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Ankstų rytą į mano balkoną atskrido zylutė, pasidairė, pasidairė – gal ką ras lesamo. Ar tai ne rudens pasiuntinys, juk šiandien Mykolinės – pirmoji rudens šventė.

Katalikų bažnyčios liturgija mini šv. Mykolą arkangelą, Dievo pasiuntinį ir visų angelų galingiausiąjį kovoje su piktosiomis dvasiomis, kėsinančiomis į žmonių sielas. Rytų Aukštaitijoje senieji kaimo žmonės, vykdami į tolimą kelionę visada sukalbėdavo tokią maldelę: „Šventasai Mykolai Arkangelai, kaip tu nugalėjai biesų galybį ir apvalei dangų, taip nuvalyk mano kelialius nuog viso pikto“. Tikėta, kad tada jau jokia nelaimė kelionėje neištiks... 

Senoviniuose kalendoriuose rugsėjo 29-oji diena pažymėta arkangelo Mykolo trimitu bei svarstyklėmis geriems ir blogiems nuodėmingo žmogaus darbams palyginti. Tokie yra ir jo ikonografijos atributai. Šv. Arkangelo Mykolo figūrėlė, iškirsta iš skardos, būdavo tvirtinama tradicinių kryžių viršūnėse kaip vėtrungėlė. Ypač dažnai tokias galima būdavo pamatyti Žemaitijoje arčiau pajūrio. Dar jų būta ir Biržų krašte, kur daug vėjo malūnų. Vilniuje dvi tokios vėtrungės puošia bažnyčias, o viena, menininkų neseniai atstatyta, ir gyvenamąjį namą Pilies gatvėje.

Tikėtina, kad senovėje Mykolinės vadintos ir Vėjų diena. Nes štai kokias žinias skelbia arkangelo Mykolo trimitas: jei tądien iš ryto vėjas atbėgtų iš vakarų, žiema bus permaininga, su atlydžiais, jei iš pietų – šilta ir švelni, jei pirmas rytys – žiema bus žvarbi, o jei šiaurys – snieginga. Giedra per Mykolines žada itin šaltą žiemą.

Vėjų diena – gera proga priminti vėjų vardus, kokius žinojo pajūrio bei pamarių žvejai. Vakarį vieni vadino jūriniu, kiti – marių vėju. Šiaurės vakarų vėjas buvo suominis arba vakarynė; šiaurės – žiemelis, šiaurės rytų – auštrinis arba audenis, rytų – žeminis, pietryčių – ožinis, pietų – pietvis arba launagis. Kai kurie pavadinimai skamba labai mitologiškai. Ypač įvairiai vadinamas pietvakarių vėjas, apie jį žvejai sako, kad atgenąs žuvį prie kranto. Jis ir šakšinis, ir aulaukis, ir pilvinis arba gintarinis. Šis vėjas pakelia nuo jūros dugno pilvę – organinės kilmės dumblą, iš kurio ant paplūdimio smėlio pažyra gintariukai. O šakšinis, kad pučia nuo Vokietijos, saksų žemės. Įdomūs tie vėjų vardai, gaila, kad gerokai primiršti. O galėtų būti panaudoti, įvardijant, pavyzdžiui, laivus, jachtas, pajūrio vilas ir kavines.

Vėjų dieną pramogauti tiktų aitvarus laidant. Žinoma, prisišaukus vėją, kaip tai senovėje daryta, prireikus žvejams ir malūnininkui, pučiant daudytę ar ragą. Japonai turi tokią gražią aitvarų šventę, laido juos pajūryje išpieštus mitologinėmis būtybėmis. 

O štai Mažosios Lietuvos ir dalies Žemaitijos kaimuose Mykolines vadindavo Dagos švente arba tiesiog Dagotuvėmis. Tai darbų laukuose pabaigtuvės. Prosenoviškas žodis „daga“ reiškia brandą, derlių, o taip pat sužaliavusius žiemkenčius rugius. „Kokia vaga, tokia ir daga“ – sako patarlė.

Darbų seka liepia iki Mykolinių nusikasti bulves. Pagal senoviškuosius papročius jas į rūsį ar kapčius pildavo per Mėnulio pilnatį – kad gerai išsilaikytų iki kitos vasaros. Sunku įsivaizduoti šiandien lietuvio stalą be bulvių. Net svečius iš svetimų šalių vaišiname didžkukuliais, žemaičių blynais. Deja, tai nėra labai jau tradiciniai valgiai. Žinia, nuo kada tradiciją skaičiuoti...

Į Europą pirmosios bulvės pateko prieš 400 metų, anglų karališkajam piratui kapitonui Dreikui parplukdžius Amerikos pakrantėse užgrobtą ispanų laivus, kurio triume ir buvo rasti maišai bulvių. Naujoji žemės ūkio kultūra išgelbėjo Europos valstiečius ir varguomenę nuo bado, mat anksčiau augintos ropės žiemą podėliuose neišsilaikydavo iki pavasario, tad maisto ir pristigdavo. Tačiau naujovė plito senajame žemyne labai pamažu: juk valstiečiai šventai laikosi to, ką darė jų tėvai ir senoliai.

Bulvių auginimas ėmė „prigyti“ Europoje tik XVIII a. pradžioje. Pasakojama, kad Prancūzijos karalius Liudvikas XVI net gudravimais skatino bulveles auginti savo šalyje. Liepęs jomis apsodinti nemažus žemės plotus savo parke. Dieną laukus uoliai saugodavę karaliaus gvardiečiai. Naktį sargybą pašalindavo, tada kaimiečiai slapčiomis ir pasikasdavo vieną kitą bulvę, pasisodindavo savo žemėje, – jeigu net pats karalius jas taip vertina... Rūmų damos bulvių žiedeliais puošdavosi plaukus. Iš tų laikų ir šmaikštusis posakis: „Kam tos gėlės, kai bulvės žydi!“

O kada bulvės pasiekė Lietuvą? Dar vėliau – XIX a. pradžioje. Vyskupas Motiejus Valančius „Antano Tretininko“ pasakojime taip rašo: „Pilypas Brazdauskis, Salantų parakvijos, Nasrėnų sodos pasiturįs ūkininkas, metuose 1806 pavasarį, iš Klaipėdos parvažiavęs, tarė šeimynai savo: „Šitai pirkau Klaipėdoj septynias kartopeles – vokiečiai sako esant jas iš Amerikos parvežtas, labai naudingas ir skanias...“ Užrašiau tai, kad būtų žinoma, kaip neseniai tas vaisius žemės paliko žemaičių krašte“. Skuodo tautodailininkai Nasrėnų kaime prieš dešimtmetį pastatė ąžuolinį stogastulpį, pažymintį pirmojo bulvių derliaus 200 metų sukaktuves. Mat ūkininkas Brazdauskis iš pasodintų penkių rudenį prikasė 33 bulves...

Bulvinį plokštainį dažniau vadiname kugeliu, pagal vokišką apskritą indą pyragams kepti. Didžkukuliai – taigi populiarieji cepelinai, primenantys grafą fon Zepelin, dirižablius konstravusį. Šis tariamas lietuviškas patiekalas taip pat nesenas pramanas. Mėsos prikimštus kukulius patiekdavo karčiamose – mat sunkus maistas prašyte prašosi poros bokalų alaus... Kaime verdami didžkukuliai yra su varškės įdaru, paskanintu mėtomis, užpilami spirgiukais... Pirmąją rudens šventę pasidžiaukime šių metų derliumi!

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...