captcha

Jūsų klausimas priimtas

Edwardas Lucasas. Kokią kainą reiks sumokėti Rusijai už padarytas klaidas

Rusija laimėjo. Su tokia niūria išvada susiduriame šią savaitę, kai Vladimiras Putinas kreipėsi į Jungtinių Tautų (JT) Generalinę Asamblėją. Kremlius atgavo savo statusą ir vėl yra nepakeičiama galia, su kuria Vakarai turi spręsti reikalus, — spręsti Rusijos sąlygomis. Tokį veikimo metodą atpažintų bet koks reketininkas. Pirmiausia sukuri problemą (ar leidi jai išsiplėtoti), o tada pasiūlai pagalbą už tam tikrą kainą. Naudoji grasinimus ir dėmesio atitraukimą, kad būtų atmesti kiti sprendimai.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Aiškiausiai tai matyti Sirijoje. Teisingas Vakarų atsakas į Sirijos krizę, kai ji prasidėjo 2011 metais, būtų buvę pasakyti Rusijai, kad jeigu ji nori išlaikyti savo aptriušusią jūrinę atramą Viduržemio jūroje, ji turi nedelsiant imti spausti Basharo al-Assado režimą derėtis su tuomet dar nuosaikia opozicija. Kad paremtų šį siūlymą, Vakarai būtų galėję priminti ponui V. Putinui, kad jis ir jo bičiuliai didžiąją dalį savo turto laiko užsienyje. Jeigu jie norį toliau gauti pelną iš naudojimosi pasaulio finansų sistema, jie turėtų vaidinti konstruktyvų vaidmenį sprendžiant kitas problemas.

Vakarai nesiėmė to daryti, neminint daugelio kitų klaidų, atvėrusių kelią „Islamo valstybės“ (IS) iškilimui ir baisioms kančioms, kurios paskatino pabėgėlių srautą iš Sirijos į kaimynines šalis, o iš jų – migrantų antplūdį į Europą.

Būtų skubota ir pernelyg lengva tarti, kad Rusija sąmoningai sukėlė Europos migracijos krizę, tačiau verta prisiminti, kad Graikija, Makedonija, Serbija ir Kroatija yra tarp tų šalių, į kurias labiausiai prasismelkė Kremliaus slaptosios tarnybos. Jeigu Rusija norėjo paskubinti migrantų antplūdį į šiaurinę Europą, tai kaip tik tose šalyse ji galėjo daryti poveikį sprendimų priėmimui, skleisti dezinformaciją ir kurti televizijoms patrauklius triukus.

Būtų taip pat skubota ir pernelyg lengva kaltinti Rusiją už ksenofobiškus protrūkius kai kuriose „Rytų“ Europos šalyse. Bet Rusijos ryšiai su kraštutinėmis dešiniosiomis partijomis visoje Europoje yra vis labiau žinomi, už ką, be kitų, reikėtų padėkoti puikiam ukrainiečių tyrėjui Antonui Šechovcovui. Jeigu Rusija norėjo išnaudoti migrantų antplūdį, kad padidintų politinę poliarizaciją ir nepasitikėjimą, tai tą ji galėjo padaryti šiose šalyse.

Kad ir koks būtų Rusijos įsikišimas į kiekvieną iš valstybių, rezultatas tas, kad Europa yra susiskaldžiusi kaip niekada anksčiau. „Rytų“ šalys piktinasi spaudimu, kurį joms daro Vokietija, o pagrindinės Vakarų šalys piktinasi tuo, kad rytiečiai, kaip joms atrodo, žlugdo bendradarbiavimą. Visi desperatiškai nori sprendimo Sirijoje, kuris galėtų sustabdyti žmonių plūdimą į Europą.

Iš tikrųjų taip nenutiks, lygiai kaip ir pono V. Putino įsikišimas dėl cheminių ginklų nesutrukdė režimui juos panaudoti. Migracija, kurią šiandien matome, pakeis Europą. Mes nelabai ką galime padaryti, kad ją sustabdytumėme, nors, iš tiesų, galime daug ką padaryti, kad ja geriau pasinaudotumėme.

Tačiau viltis geriau negu beviltiškumas, tad Europa ir Amerika dabar yra pasirengusi sutikti su B. al-Assado režimo išlikimu (prisidengdamos figos lapu, kad jis bus „laikinas“) vien tam, kad jos galėtų dėtis matančios akiratyje politinį sprendimą.

Kitos galimybės menkos. Amerikos lyderystė į akis krenta tuo, kad jos nėra. Vakarų intervencija Afganistane, Irake ir Libijoje, trunkanti pusantro dešimtmečio, atrodo kaip katastrofiška nesėkmė. Toks įsikišimas, kokio reikėtų, norint nugalėti IS ir atkurti Siriją, atrodo neįmanomas nei politiniu, nei finansiniu, nei kariniu požiūriu. Didžiausias Vakarų pasiekimas yra tas, kad žvelgiant į jos klaidas, ponas V. Putinas atrodo kaip atsakingas valstybininkas, į kurį apimti nevilties kreipiamės pagalbos.

Dabar jis gali pareikalauti savo kainos. Kokia ji bus?

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...