captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar 1863 metų sukilimo minėjimas supriešins mūsų visuomenę?

Šiais metais sukanka 150 metų nuo sukilimo Lietuvoje. Ta proga rengiama įvairiausių minėjimų. Tačiau iškyla klausimas: ar šie renginiai padės mūsų tapatumo tvirtinimui, ar bus priešingai – skaldys visuomenę? 

Šiais metais sukanka 150 metų nuo sukilimo Lietuvoje. Ta proga rengiama įvairiausių minėjimų. Tačiau iškyla klausimas: ar šie renginiai padės mūsų tapatumo tvirtinimui, ar bus priešingai – skaldys visuomenę?

Kodėl taip klausiu? Ogi todėl, kad jau dabar galima išgirsti balsų, kurie teigia, kad šis sukilimas buvo ne lietuviškas, kad tai lenkų reikalas, tad mes tikrai neturėtume jo minėti. Netgi įrodinėjama, kad taip norima įsiteikti Lenkijai, įžvelgiamos polonizavimo tendencijos. Tačiau tokia pozicija labai lengvai sugriaunama, pažvelgus į istorinius faktus.

Atidesnis žvilgsnis į šį sukilimą rodo, kad jame dalyvavo tiek bajorai, tiek valstiečiai. Netgi lietuviškai kalbantys valstiečiai žymiai aktyviau stojo į sukilėlių gretas nei tai darė Lenkijos valstiečiai. Vienoje dainoje sakoma: „Kad jau lenkai, mūsų broliai, kareiviaut pradėjo / tad Lietuvos jiems berneliai padėti norėjo“. Šias dainas dainavo lietuviai valstiečiai patys savo noru. O tai rodo, kad jie teigiamai žiūrėjo į sukilimą, jie manė, kad tai ir jų reikalas.

O štai ką rašo Justinas Staugaitis, vienas iš mūsų tautinio atgimimo veikėjų, savo prisiminimuose:

„Lenkų neapykantos Zanavykuose man neteko pastebėti. […] Zanavykas, nors ir nebuvo į lenkybę linkęs, vis dėlto gailėjosi senosios lenkų valdžios. Mat ji buvusi katalikiška. Todėl ir vykusiems 1831 bei 1863 metais Lenkų sukilimams Zanavykai pritarė.“

Štai dar vienas liudijimas, pateiktas Jakubo Gieysztoro, iš 1863 metų sukilimo laikotarpio:

„Po demonstracijos Kaune negalėjo būti kito būdo, kaip tik liaudį iš visur pritraukti ir [Lenkijos] himną lietuvių kalba platinti, kad žinotų apie ką kalbama [...]. Pasibaigus pamaldoms, keli kunigai išėjo iš zakristijos, atsiklaupė prieš altorių ir pradėjo tą himną giedoti lietuviškai. Iš tūkstančių žmonių krūtinių bažnytėlėje ir kapinėse pasruvo malda į Dievą. Net pats atšiauriausias žmogus būtų susijaudinęs. Sunku buvo be ašarų klausytis didaus prašymo... Tautos visada pilnos ir vilties, ir įkarščio. Nuo tos dienos bažnyčioje buvo giedamas tas himnas, giedotas jis ir namuose.“

Būtent valstiečiai giedojo Lenkijos himną, ir jį giedojo lietuviškai bažnyčiose. Be abejo, himnas giedotas išreiškiant solidarumą su sukilėliais, ištikimybę buvusiai Lenkijos ir Lietuvos valstybei. Kaip ir sukilimas – jis rėmėsi į buvusios valstybės idealus. Iš esmės tas sukilimas buvo kova už Lietuvą kaip tuo metu ji buvo suvokiama. Taip, tai kitokia Lietuva, bet dėl to ji netampa svetima. Atmesti šį sukilimą – tai atmesti dalelę Lietuvos, savos tapatybės.

Mums reikia suvokti, kad Lietuva skirtinga skirtingais istoriniais laikotarpiais, bet dėl to ji mums netampa svetima. Kitokia – tai ne svetima.

Todėl sukilimo minėjimas – tai kitoniškumo supratimas. O kitoniškumas yra svarbus, jei galvojame ir apie dabartį ir apie ateitį. Tik kitoniškumas mums leidžia atsinaujinti ir surasti jėgų kurti ateitį. Būtent sukilimo minėjimas parodys, kiek dabartinė visuomenė yra linkusi priimti plačią ir galingą lietuvišką tapatybę, o kiek nori užsikoncervuoti siaurame rezervate.

Yra dar vienas aspektas. Sukilimas svarbus tuo, kad tai yra kova už laisvę. Tautos likimas yra pažymėtas kova už savo laisvę. Tauta egzistuoja tiek, kiek egzistuoja troškimas būti laisvai, kiek ji kovoja už savo laisvę. Tų kovų ištrynimas iš istorinės sąmonės – pats tiesiausias kelias išnykimui. Tad ir 1863 metų sukilimo užmiršimas – tai lietuvių tautos sumenkinimas ir netikėjimas jos ateitimi. 

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...