captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vladimiras Laučius. Sunku matyti Rusiją: viena akis – godi, kita – žliba

Europai nesiseka rasti kelio, kuris nevestų arba į fanatišką prievartą, arba į pacifistinių svajonių idealizmą. Ji arba sukelia pasaulinį karą, arba grimzta į haliucinacijas apie rožinių kiškučių pasaulį be karų, kariuomenių, galios politikos, valstybių sienų, imperinių ambicijų, nacionalizmo, susiduriančių civilizacijų.
LRT.lt nuotr.
LRT.lt nuotr.

Šiandien Europa yra atsidūrusi kaip tik toje antroje – taikioje, minkštoje, bet, švelniai tariant, nelabai tikroviškoje tikrovėje. Ji sklando kažkur anapus politikos ir nenori galvoti apie tai, kad ši dirbtinai sukelta euforijos būsena nesitęs nei amžinai, nei ilgai. Ji apsigyveno apolitiškame ekonomikos ir moralizavimo, gražios buities ir gražių idealų pasaulyje – ir jame kaifuoja, kaip haliucinogenų paveiktas narkomanas.

Vokietija lyg ir prisiėmė Europos vienytojos bei galios centro atsakomybę – pirmiausia per euro zonos projektą. Tačiau tuo pat metu ji kratosi savo politinės lyderystės naštos, sukurdama ES politinės galios vakuumą. Kertinė ES atrama – Berlynas – yra geopolitinis nulis be rimtesnių užsienio politikos ir karo pajėgumų (ką ir kalbėti apie ambicijas). Jis yra geopolitinis niekas savo noru, iš principo, dėl atsidavimo gražiems idealams bei tikėjimo Kanto amžinąja taika. Kai kurių religinių kultų tarnai, demonstruodami savo atsidavimą, išsikastruodavo.

Ir dar Berlynas yra būtent toks todėl, kad taip labiau apsimoka, taip yra patogiau, sočiau, paprasčiau, pigiau. Ištisus dešimtmečius jam neteko rūpintis didžiosios Europos galios priedermėmis – už jį pasirūpindavo amerikiečiai, ir tai tapo įpročiu, „tapatybe“. Įpročiu gyventi nesukant sau galvos dėl saugumo, karinės galios ir tarptautinės įtakos reikalų. Susivienijus Vokietijai ir amerikiečiams kiek atsitraukus, Berlynas, kurio politiniai raumenys per dešimtmečius atrofavosi, užuot juo atkūręs, nusprendė, kad jų jam išvis nereikia.

Savanoriškas politinės galios išsižadėjimas, žinoma, yra ne tik Vokietijos, bet ir visos ES problema. Tačiau Vokietija, būdama Europos širdimi, natūraliai yra ir šios problemos šerdis. Apolitiškumas – tai suvaikėjusio liberalizmo laikų politinė mada, o Berlynas yra tapęs apolitiškos ES politinių madų sostine.

Kaip sako Allanas Bloomas, „politikos nunykimas – viena ryškiausių mūsų politinėje tikrovėje aptinkamų moderniojo mąstymo apraiškų. Politiką nustelbia arba tai, kas jai yra pavaldu (ekonomika), arba tai, kas pretenduoja būti už ją aukščiau (kultūra).“ Ekonomika liepia vadovautis materialiniais interesais, o šiuolaikinė masinė kultūra – ideologizuotu (žmogaus teisių, liberaliojo humanizmo) moralumu. ES yra šių dviejų tendencijų avangardas.

Abi šias kryptis įkūnijo du pastarieji Vokietijos kancleriai: Gerhardas Schroederis – ekonominę egoistinę, Angela Merkel – vertybinę moralinę. Vienas iš jų, išskaičiavimo vedamas, svajojo apie santykių su Rusija naudą ir galiausiai visai parsidavė Kremliui. Kita, „pabėgėlių“ moralinės muilo operos pakerėta, nusprendė atlikti Motinos Angelos vaidmenį, kaip šiomis dienomis apie ją taikliai rašė vokiečių „Spiegel“. Tapusi nelegalų šventąja, ji ne tik apleido politinio teisingumo (nebūtinai sutampančio su gailestingumu) principą, bet ir iškėlė sentimentus migrantams aukščiau ES valstybių vienybės ir suvereniteto.

Taigi turime dvi tipines žiūros ir situacijos vertinimo perspektyvas: buitinę ekonominę ir vertybinę moralinę. Abi, kaip jau sakėme, iš esmės – apolitiškos. Ir abi šiandien nemenkai lemia ES paplitusį požiūrį į tarptautinius santykius, Rusijos siautėjimą, Vakarų vaidmenį Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose.

Santykiuose su Rusija tai yra arba „business as usual“ nuostata (à la Vilius Kaikaris), arba Vladimiro Putino ir jo aplinkos – griežtai atskiriant ją nuo rusų visuomenės – vertybinio smerkimo retorika. Pastaroji neretai tėra kiek sutirštintas ir atnaujintas moralizavimas dėl žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų, kuris, beje, ir anksčiau skambėjo visiškai neįtikinamai, Vakarams glaudžiai bendradarbiaujant su Rusija, maitinant jos ekonomiką, modernizuojant rusų kariuomenę ir tvirtai laikantis absurdiško įsitikinimo, kad Kremlius yra partneris, o ne potencialus priešas.

Ta Europos akis, kuri Rusiją mato kaip ekonominės naudos erdvę, žiūri taip tiesmukai ir godžiai, kad su ja seniai viskas aišku. Joje, kaip rašiau viename iš straipsnių, juoduoja liberalizmo idėjinio pradininko Johno Locke‘o vyzdys. Kur kas daugiau miglos pripučia moralinė vertybinė akis, kurios padūmavęs dvasingas žvilgsnis ir liejamos graudžios ašaros dėl visos žmonijos kančių gundo ja patikėti – ir nuveda populiariais šunkeliais.

Ši akis į Rusiją žvelgia su simpatija, gal net meile. Ji žavisi rusų kultūra, literatūra, Dostojevskiu, dvasingumu, matrioškomis, „Gulbių ežeru“, „Vyšnių sodu“ ir tais penkiais ar aštuoniais liberalais, kurie neturi rinkėjų, bet kada nors, pamatysite, būtinai turės. Ji verkia, nes, neįžlibindama toliau savo nosies galo, „mato“ kenčiančią beigi laisvės ištroškusią, demokratišką, pilietišką rusų liaudį, kuriai tereikia atsikratyti Putino režimu, ir ji kaipmat išsirinks laisvę ginančią, demokratišką, skaidrią valdžią.

Šiai akiai blogai yra ne tik su regėjimu, bet ir, deja, su galva. Ji mato tai, ką nori ir verčia matyti ją gaubianti liberaliai sentimentali galva. Mat, negali politiškai korektiškas Europos politikas, ekspertas ar žurnalistas viešai sakyti, galvoti ir net įtarti, kad Putino režimas yra būtent tai, ko nori ir nusipelno iki kaulų smegenų putiniška Rusijos visuomenės dauguma. Ir kad taip buvo visados, ir kad prošvaisčių, deja, nematyti.

Greit sukaks šimtas metų vienai juodžiausių istorijos atkarpų, per kurią Vakarai, žvelgdami dviem politiškai ir intelektualiai neadekvačiomis akimis į Rusiją, leido gimti, išgyventi ir sustiprėti didžiausias XX amžiaus tragedijas lėmusiam sovietiniam monstrui. Panašiai klysdami, per pastaruosius porą dešimtmečių leido atsirasti ir sustiprėti Putino Rusijai. Ir tada, ir dabar lėmė dvi šiame straipsnyje aptartos matymo perspektyvos: viena – ekonominės naudos ir godumo, kita – moralizuojančio liberalaus (Rousseau–Kanto kairės pakraipos) sentimentalumo.

Ypač dėl pastarosios ir 1917-aisiais, ir šio šimtmečio pradžioje Vakarai menkai suvokė, neįžvelgė arba tiesiog ideologiškai nenorėjo matyti ir pripažinti Rusijos visuomenės padugniškumo masto, sukėlusio anų laikų katastrofą ir neleidžiančio Rusijai atsitiesti šiandien. Demokratėjimo romantikos apsvaiginti, nenorėjo matyti ir pripažinti to vaizdo, kurį revoliucijos ir pilietinio karo metais matė ir negailestingai aprašė rusų rašytojas Ivanas Buninas:

„Kalba, rėkia, mikčiodamas ir seilėdamasis. Akys, žiūrinčios pro pensnė, atrodo įtūžusios. Ant purvinos marškinių apykaklės – iš nugaros išsipešęs kaklaraištukas, liemenė neįtikėtinai išterliota, ant sukritusio švarkelio pečių – pleiskanos, riebaluoti reti plaukai – pasišiaušę... Ir mane dar tikina, kad šitas gyvatė dega „ugninga, nelygstama meile žmogui“, trokšta „grožio, gėrio ir teisingumo“! O jo klausytojai? Visą dieną dykinėjantis su saulėgrąžomis saujoje ir mechaniškai jas ėdantis dezertyras <...> Ramiai įžūlus, jis ėda ir vis ko nors paklausia, - nieko nesako, tik klausia ir netiki nė vienu atsakymu, mat vis įtaria, kad jį mulkina. Net skauda nuo pasišlykštėjimo šiuo tipu, jo riebiomis kinkomis po storu žieminiu chaki, jo veršiškomis blakstienomis ir sukramtytų saulėgrąžų pienu ant jaunų gyvuliškų lūpų.“

Kaip revoliucijos laikais atitiko kirvis kotą, bolševikų žiaurumas – daugiamilijoninės padugnių armijos lūkesčius ir bukumą, taip ir šiandien Rusijoje matyti politinė, intelektinė visuomenės ir valdžios darna. Madingas reikalavimas atskirti Kremliaus režimą nuo Rusijos visuomenės plaukia iš politiškai korektiškų, humaniškų, bet su tikrove smarkiai prasilenkiančių pastangų atskirti glaudžiai susijusius ir darniai sugyvenančius dalykus.

Dar klasikai mokė, kad santvarka, valdžios pobūdis priklauso nuo visuomenės nuostatų, charakterio, vyraujančio žmogaus būdo, o ne atvirkščiai. Šiuo požiūriu, kai aistringai keikiamas Putinas ir jo aplinka, smerkiama jo pasaulėžiūra ir politika, o Rusijos visuomenė tuo metu vertinama palankiai ir optimistiškai, turime juokingą prieštaravimą, nesusipratimą ir wishful thinking. Net Rusijos propaganda kartais būna arčiau tikrovės nei šitoks mąstymas.

Galima suprasti Rusijos veiksmais pasibaisėjusių žmonių norą, kad viskas būtų geriau nei atrodo. Taip pat galima suprasti emocijomis besivadovaujančių žmonių poreikį apie Putino režimą kalbėti piktai, karingai ir vis pabrėžti, kad jam jau labai blogai, tuoj bus dar blogiau, ir jis jau netrukus žlugs. Galima žmogiškai suprasti daug įvairių žmogiškų dalykų – norų, poreikių, polinkių, aistrų, būsenų, vizijų ir problemų. Tačiau Rusijos tikrovė nuo viso to netampa kitokia.

Ir nors daug kas po Rimo Tumino žodžių, kad Rusijai „būtinas griežtas, gal net žiaurus režimas“, surengė šiam režisieriui orvelišką neapykantos valandėlę, racijos jo žodžiuose tikrai būta – gal ir nelabai daug, bet, ko gero, daugiau, nei uoliųjų cenzorių, supykusių ant jo už kitokią nuomonę, šauksmuose.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...