captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Ar viską sutvarkys „Mamytė“?

Nekomercinis Jungtinių Amerikos Valstijų radijas „Public Radio International“ savo žurnalistės Joyce Heckel pranešimu mums priminė, kad ir vokiečiai kadaise buvo nepageidaujama mažuma, ir tai ne kur kitur, o Pensilvanijoje.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Tada tai tebebuvo britų kolonija, kuri kartu su 12 kitų panašių kolonijų dar nebuvo paskelbusi politinės nepriklausomybės nuo Didžiosios Britanijos.

O jau nuo XVII-ojo šimtmečio pabaigos Pensilvanijoje būrėsi daug emigrantų iš vokiškų žemių, bet dalis iš prigimties anglakalbių žmonių jų stipriai nemėgo – ypač vienas iš pagrindinių būsimųjų Jungtinių Amerikos Valstijų kūrėjų, Benjaminas Franklinas.

Savo knygelėje „Pastabos apie žmonių skaičiaus didėjimą“ jis 1751 m. klausė, „kodėl Pensilvanija, kurią įkūrė anglai, turėtų tapti svetimšalių kolonija. Juk jų greitai čia bus tiek daug, kad veikiau jie mus suvokietins, nei mes juos paversime anglais“.

Pasak žurnalo „New Yorker“ žurnalisto Philipo Gurevitchiaus, B. Franklinas skundėsi, kad tie „nieko nemokantys ir nežinantys“ vokiečiai migrantai iš kraštų palei Reiną yra perdėm „kvaili“ – „jie niekada nepriims mūsų kalbos ar papročių, kaip niekada neįstengs įgyti ir mūsų veido spalvų.“

Nuo savęs pridursiu, jog, žinoma, neaišku, kokios tos vokiškai kalbančiųjų „veido spalvos“, kuriomis jie neva skyrėsi nuo anglų kolonistų „odos spalvų“. Bet čia gal verta prisiminti, kad tokie daugeliu atžvilgių  nagingi it išmintingi žmonės, kaip B. Franklinas, galėjo būti kitais atžvilgiais siaurapročiai, tiesiog savo nepagrįstų išankstinių nuostatų aukos.  

Tarp tų nusistatymų – perdėtas, neracionalus atidumas tariamiems odos atspalviams ir žmonių pagal juos rūšiavimas bei vertinimas, o tai jau priartėja prie rasizmo, kuriuo B. Frankliną (anaiptol ne tik jį vieną) vėlesnieji istorikai ir kaltino.

Minėtoje knygelėje, beje, yra ir tokia B. Franklino pastraipa: „Visa Afrika yra juoda ar ruda. Azija – daugiausia ruda, o Amerika (naujuosius ateivius išskyrus) visa tokia. Europoje ispanai, italai, prancūzai, rusai ir švedai dažniausiai yra, kaip mes sakytume, juodbruviai. Tokie yra ir vokiečiai, išskyrus tik saksus, kurie su anglais sudaro baltųjų žmonių Žemėje didžiumą.“  

Pasak JAV istoriko Gordono S. Woodo, B. Franklinas tokį išankstinį nusistatymą laikė visiems žmonėms bendru. Šioje knygelėje jis rašė ir tai, kad „gal aš esu šališkas savo šalies žmonių odos spalvoms, nes toks šališkumas žmonijai – natūralus.“

Įdomu, kad Masačusetso kolonijos Bostono mieste gimęs B. Franklinas dar nepriklausomybės nepaskelbusias valstijas jau vadino „savo šalimi“. Ir, aišku, daugybę vokiečių priglaudusi Pensilvanija liko angliškai kalbančia  valstija.

Vis dėlto JAV anglų kalba nėra oficialiai paskelbta valstybine, bet tai jai netrukdė pirmosiose trylikoje valstijų, o paskui ir visose kitose ligi 50-ies, aiškiai įsigalėti, kad tokia virstų praktiškai.

Ir būtent vokiečiai iš visų ne iš Didžiosios Britanijos ar Airijos atvykusiųjų  imigrantų greičiausiai metė savo gimtąją kalbą ir ne tik puikiai išmoko, bet visur ir vartojo tik anglų kalbą.

O B. Franklino naudai galime pasakyti, kad vėlesniuose minėtos knygelės leidimuose jis tuos prieš vokiečius nukreiptus sakinius išbraukė, gal dėl to, kad tai jam buvo nenaudinga rinkimuose.

Ir ne tik tiek – jis kaip spaustuvininkas, laikraščių redaktorius ir leidėjas 1732-aisiais buvo įsteigęs netgi pirmąjį vokiečių kalba leidžiamą laikraštį Amerikoje, kuris gyvavo tik vienerius metus, nes neatlaikė konkurencijos iš keturių kitų vokiškų laikraščių.

O ir šiaip B. Franklinas rėmė švietimo ir karitatyvinių organizacijų pastangas įkurdinti ir asimiliuoti vokiečių imigrantus, dėl to ilgainiui pelnėsi jų pagarbos.

Beje, savo straipsnio pabaigoje JAV nekomercinio radijo žurnalistė Joyce Heckel apibendrindama rašė, kad „naujai atvykusių svetimšalių baimė yra globalus reiškinys, nes tokių žmonių daugėja skersai išilgai pasaulio. Šiuo metu Žemėje yra apie 60 milijonų žmonių, kurie buvo priversti bėgti iš savo namų.

O tai reiškia, kad vienas iš 122 mūsų planetos gyventojų yra arba bėglys, arba išvarytas iš namų savo paties šalyje, arba ieškantis prieglobsčio svetur.

Anot žurnalo „New Yorker“ bendradarbio P. Gurevitchiaus, „neklysime sakydami, kad mes pasikeisime, jei visus tuos žmones priimsime. Tačiau pokyčiai įvyks ne iš karto, bet su laiku, o jų vaikai tikriausiai sakys tą patį apie ateisiančią naujų atvykėlių bangą“.

O ir pačioje Vokietijoje, kuri šiuo metu bėglių užgulta, nuomonės dėl ateities skiriasi. Šviesų požiūrį, pvz., reiškė Diuseldorfo „Rheinische Post“: „pabėgėliai yra senstančiai, susitraukiančiai Vokietijai šimtmečio šansas, jei juo pasinaudosime protingai.

Ne tik medikas iš Sirijos ar inžinierius iš Irako, bet ir amatininkas iš Vakarų Balkanų gali sutvirtinti mūsų gerovę. Imigracija tarnauja mūsų interesams.

Tai, kad svetimšaliai atneša gerovę, istoriškai įrodyta. Be imigrantų Jungtinės Amerikos Valstijos būtų tik besivystanti šalis, o be svečių darbininkų iš Turkijos  ekonominis Vokietijos stebuklas nebūtų įvykęs.“ Vienas iš kelių sostinės dienraščių, „Berliner Morgenpost“, rašė, jog „įstaigų vadovai ir atsakingi politikai turi veikti nebiurokratiškai ir išsiderėti naujus sprendimus, jie turi šią žinią ištransliuoti ir savo bendradarbiams. Kitaip šūkis „mes tai įveiksime“ nevirs tikrove.“

Bavarijos sostinės vietinis dienraštis „Münchner Merkur“ rašė štai kaip: „mes tai įveiksime“, - sako kanclerė bėglių krizės klausimu. Tai tiesa, bet, deja, tik savanoriškų gelbėtojų nuostabaus įsipareigojimo atžvilgiu. Tuo tarpu valstybė ir politika atrodo absurdiškai šokančios „virš savo bambos“.

Angelos Merkel mitas ilgai rėmėsi Berlyno politikierių sugebėjimu piliečius įtikinti, jog šie net tarptautinių krizių viršūnėje gali ramiai gultis į lovą miegoti, nes „Mamytė viską sutvarkys“.

Tačiau tai jau praeitis. Piliečiams gresia blogas pabudimas. O A. Merkel – didžiulis posūkis jos kanclerystėje.“

„Kol ekonomistai dar kartais naiviai pasvajoja apie milžinišką darbo jėgos potencialą, tai mokesčių ir socialinių kasų jau laukia milžiniški iššūkiai, - aiškino kitas vietinis Bavarijos Štraubingo „Tagblattas“ laikraštis ir tęsė,– kol aštuoni šimtai tūkstančių bėglių pradės mokėti mokesčius ir įnašus į biudžetą, jų integracija jau bus prarijusi milijardus. Gal ilgainiui tai pasirodys ir gera investicija. Tačiau trumpalaikėje perspektyvoje tai – jėgos veiksmas, dėl kurio niekas nežino, ar jis mums tikrai pavyks.“

Anot Bratislavos dienraščio „Sme“, „visi žinome, kad Europa negali pusės milijono žmonių pasiųsti ten, iš kur jie atėjo. Taip pat aišku tai, kad sienos ir kareiviai neatbaidys ir kitų besiveržiančių bėglių. Galop, mes negalime leisti jiems mirti badu ar sušalti – net jeigu pasirodytų, kad jie ne visi bėgo tik nuo karo.“

Taip pat pirmadienį ir Londono dienraštis „Guardian“ ragino „Europos Sąjungos vyriausybių vadovus pagaliau rasti bendrą sprendimą. Yra moralinė pareiga priimti bėglius iš Sirijos. Tačiau yra šimtai tūkstančių kitų, kurie irgi turi įtikinamų priežasčių Europoje ieškoti geresnio gyvenimo.

Aukščiausiojo lygio susitikimas turi rasti kelią, kaip žmoniškomis  sąlygomis priimti tokį pabėgėlių skaičių, kuris nesudaro nė vieno procento visos Europos Sąjungos penkių šimtų milijonų gyventojų sumos.“ Budapešto dienraštis „Magyar Nemzet“ dar kartą priminė, jog „Vengrijos ir Europos sugebėjimas pakelti pabėgėlių naštą turi ribas. Todėl šiuo klausimu tutri būti pasiektas bendras Europos konsensas – tam jokios alternatyvos nėra. Esmė ta, kad Europa turi apsisaugoti nuo savižudybės.“

Irano sostinės anglakalbis dienraštis „Tehran Times“ nusistebėjo, „kaip lengvai europiečiai pamiršta tas pabėgėlių krizes, kurias jie patys kaip praėjusio šimtmečio karų pasekmes turėjo išgyventi.“

Spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...