captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Praktiškoji humanistikos reikšmė

Kad universitetams reikia ne vien išlaikyti, bet ir plėsti humanitarinių mokslų fakultetus, skelbia ne tiktai patys humanitarai. Tuo įsitikinę ir kai kurie praktiškai mąstantys žmonės, tarkim, ekonomistai.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Vienas tokių – 2006 m. Nobelio premijos laureatas Edmundas Phelpsas, kurio požiūrį, išreikštą žurnale „New York Review of Books“, jau aptariau prieš gerą mėnesį.

Tąsyk pažymėjau jo apgailestavimą, kad daugelis verslo mokyklų ir net „universitetų dabar turi kursus apie „atsakingą investavimą“, bet nieko nemoko apie investavimą, kuris pralaužtų ledus arba siektų naujovių“.  

O tų naujovių, E. Phelpso manymu, reikia tam, kad Vakarų valstybės vėl atgautų tą plačius gyventojų sluoksnius gerovės link pakylėjusį ekonominį klestėjimą, kuris stipriai reiškėsi ano šimtmečio viduryje ir pabaigoje, o savo užuomazgomis siekia pramonės revoliuciją pagimdžiusį XIX-ąjį amžių.

Bet tam, kad apskritai tokia inovacija užsimegztų ir subręstų, tautai būtinas dinamizmas sumąstyti ir susikurti naujų dalykų. Čia, aišku, žūtbūt reikia ekonominės laisvės, tačiau tos vienos neužtenka. Dinamizmui ugdyti pirmiausia reikia stiprių žmogiškųjų vertybių.

Tai jos laiduoja klestėjimą, o kad tas klestėjimas reikštųsi kuo plačiau, itin svarbu reformuoti švietimo sistemą. Problema čia ne ta, kad įgūdžiai, kuriuos švietimo įstaigos lavina, neatitinka įgūdžių, kurių reikia rinkai.

Pvz., kai kurie ekspertai siūlė ir tebesiūlo sustiprinti matematikos, griežtųjų mokslų, inžinerijos, technologijos mokymą, tačiau Europoje įsisteigus specializuotiems tokių dalykų universitetams, vis tiek inovacijų padidėjimo beveik nė kiek nepastebėta.

Problema greičiau ta, kad jaunimas nepratinamas į ekonomiką žiūrėti kaip į erdvę, kurioje dalyvaujantieji gali įsivaizduoti naujus dalykus, iniciatyvūs žmonės gali užsimoti juos sukurti, o investuotojai gali surizikuoti jų kūrybą paremti.

Būtina jaunus žmones šviesti taip, kad toks kūrybingos ekonomikos įvaizdis jiems ką reikštų, juos traukte pritrauktų. Todėl labiausiai būtina tai, kad vidurinės ir aukštosios mokyklos mokiniams ir studentams atskleistų Vakarų literatūros šedevruose atsispindinčias žmogiškąsias vertybes.

Švietimo tikslas – įdiegti jauniems žmonėms norą kurti tokią ekonomiką,  kuri ūkinės veiklos centru laikytų kūrybingumą, vaizduotės puoselėjimą, jos vaisių ugdymą ir siūlytų vaizduotę tenkinančius, kūrybingus užsiėmimus.

Užtat ne tik bendrasis, bet ir konkrečiai ekonominis išsilavinimas turėtų glaudžiai sietis su humanitariniais mokslais tam, kad teiktų intelektualinės paspirties žmonių troškimui sumąstyti naujus dalykus ir juos paversti tikrove, rašė žurnale „New York Review of Books“ ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Edmundas Phelpsas.

Tačiau taip mąstė ir mąsto ne tik ekonomikos mokslininkai, bet ir jos praktikai. Vienas tokių – vadybininkas Howardas Wesley‘us Johnsonas, su kuriuo 1969 m. teko susipažinti asmeniškai, man įstojus į filosofijos doktorantūrą.

H. W. Johnsonas dėstė Čikagos universitete prieš 1955 m. pereidamas į Masačusetso technologijos institutą (MIT), kurio verslo mokyklos dekanu tapo 1959, o nuo 1966 iki 1971 m. vadovavo visam institutui kaip jo prezidentas ir iki 1980-iųjų buvo MIT korporacijos pirmininkas.

Iš viso Masačusetso technologijos institutas, įkurtas 1861 m. amerikietiškame Kembridže prie Bostono pagal europietiškųjų politechnikos universitetų modelį  – įdomus fenomenas. Tai lyg ir technologijos universitetas – beje, vienas pirmaujančiųjų pasaulyje – bet tuo pačiu ir humanitarų kalvė.

Ja tapo porą dešimtmečių po Antrojo pasaulinio karo pabaigos kaip tik dėl to, kad, nors pačioje pradžioje institutas akcentavo tik taikomųjų mokslų ir inžinerijos dėstymą laboratorijose, jo vadovai ilgainiui suprato, kad to net ir labai – ar kaip tik labai – geram politechnikos institutui neužtenka.

Jie suprato, jog neišugdysi gero technologo ar inžinieriaus, jei tas mažai nusimanys ar nieko nenusimanys kitose svarbiose žinijos srityse.

Jie suvokė, kad nei aukštasis mokslas, nei aukštasis švietimas negali ribotis tik kuria nors viena mokslo šaka ar net keliomis jų, kad egzistuoja ne tik gyvos ir negyvos gamtos, bet ir specialiai žmogaus – ir tai ne vien kūno, bet ir dvasios – mokslai bei atitinkamas švietimas juose. 

Tas suvokimas ir paskatino institutą kviesti ne tik techniniams bei „sausiesiems“, bet ir dvasiniams dalykams dėstyti pačius geriausius savo srities specialistus. Todėl šiandien šalia visų griežtųjų mokslų Masačusetso technologijos institute puikiai atstovaujami ir humanitariniai bei socialiniai mokslai.   

Šią tendenciją ypač skatino humanitariškai nusiteikę MIT prezidentai, tarp jų jau minėtasis H. W. Johnsonas bei jo įpėdinis Jerome‘as Wiesneris. Jų vadovavimo metu ypač sustiprėjo filosofijos bei lingvistikos katedros.

Pastarojoje kaip emeritai tebedirba pirmiausiai kalbotyroje, vėliau ir politikos bei medijų moksluose revoliucijas įžiebęs Noam‘as Chomsky‘is, taip pat Latvijoje gimęs fonologijos atnaujintojas Morris Halle bei džiazo mėgėjams gerai pažįstamas anglistas ir literatūros kritikas Samuelis Jay‘us Keyseris.

O kur dar kitose instituto humanitarinėse katedrose dėstančios ir kuriančios muzikos, teatro, kino, literatūros, dailės, architektūros pasaulio įžymybės, pvz., Gediminas Urbonas.  

Sąsajų tiek su lietuviais, tiek su gilios minties literatūra turi ir pats Howardas W. Johnsonas. Savo 1999 m. išleistų memuarų įžanginį žodį jis pradeda, epigrafe cituodamas Soreno Kierkegaard‘o žodžius, kad „filosofija visiškai teisi, teigdama, jog gyvenimą suprasti reikia žvelgiant atgal. Tačiau tada pamirštama kita teiginio dalis – būtent, kad gyventi reikia žvelgiant į priekį“.

Žvelgti į savo asmeniško gyvenimo ir savo vadovauto bei pamilto instituto praeitį ir ateitį yra Howardo W. Johnsono memuarų, pavadintų, su aliuzija į garsųjį W. B. Yeatso eilėraštį, „Išlaikyti centrą: gyvenimas aukštojo švietimo institucijoje“, tikslas.

Jau pradžioje jis rašo, jog „turime pripažinti, kad vadovauti žmonių bendruomenei ir ją išlaikyti viename daikte taip, kad ji įstengtų pasiekti aukštus prisitaikymo prie aplinkybių bei reikalavimų ir savikontrolės mažėjančiame pasaulyje tikslus – tai didelis mūsų visuomenei uždavinys. Tokio vadovavimo pagrindinis siekis yra ne pelnas, bet kiekvieno žmogaus kokybiškas išlikimas“.

Kokybiškas išlikimas – tai kiekvieno žmogiško veiksmo prasmė.

Toliau pirmajame atsiminimų skyriuje jis rašo apie savo vaikystę ir jaunystę Čikagoje didžiosios depresijos laikais, apie gyvenimą „įvairių tautybių, kalbų ir religinių bendrijų, visiems davusių specifinį identitetą ir charakterį“, apsuptyje.

„Tarp jų – didelės lenkų, lietuvių, serbų ir kroatų, švedų, vokiečių ir airių, žydų, katalikų ir protestantų bendrijos. Tomis dienomis dar gyvavo lydymo katilas su viena išimtimi – tai baisus skilimas tarp juodųjų ir baltųjų“,– rašo jis.

Šį skilimą H. W. Johnsonas bei jo kolegos Masačusetso technologijos institute stengėsi iš visų jėgų mažinti, kaip ir stengėsi plėsti savo studentų ir visuomenės kultūrinį, socialinį, politinį akiratį, idant tokių skilimų būtų mažiau.

Dėl to jiems nebūtų į galvą atėjusi nė mintis siaurinti ar naikinti kokią nors humanitarinę discipliną vien dėl to, kad šiuo metu ją renkasi mažai studentų. Jie būtų dėję didžiules pastangas ieškoti geradarių privačiajame sektoriuje, kad padėtų tas apsišvietusiam žmogui būtinas studijas išlaikyti.

Štai kur link turėtų suktis Lietuvos švietimo politika ir ją ten link kreipianti visuomenės sąmonė.

Apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...