captcha

Jūsų klausimas priimtas

Marija Fedotovaitė. Lesbo sala – migracijos krizės sūkuryje

Rytinėje Egėjo jūros dalyje esanti Lesbo sala buvo mažai kam žinoma iki šių metų pradžios, tačiau dėl nuolatos didėjančių prieglobsčio prašytojų ir migrantų srautų Lesbo sala atsidūrė tarptautinės spaudos dėmesio centre. Į šią salą kasdien atvyksta per tūkstantį žmonių. Pasak vietos gyventojų, šie skaičiai nuolatos auga.
M. Fedotovaitės nuotr.
M. Fedotovaitės nuotr.

Didėjantys srautai ir organizacijos stoka

Paskutinį kartą saloje lankiausi prieš kelis mėnesius. Kai atvykau rugsėjo pradžioje, pamačiau smarkiai pasikeitusią situaciją – jei anksčiau keliuose galima būdavo pamatyti kelias dešimtis prieglobsčio prašytojų, tai dabar šimtai vyrų, moterų ir vaikų miega ant šaligatvių, parkuose ir pakelėse, laukdami žinių apie jų registraciją ir pervežimą į salos sostinę Mitilėnę. Pasirodo, mano atvykimo dieną saloje buvo „įžstrigę“ daugiau nei 20 tūkstančių prieglobsčio prašytojų.  

Šiems žmonėms yra draudžiama naudotis viešojo transporto ir taksi paslaugomis. Vienintelis jų pasirinkimas – laukti specialiai užsakomų autobusų arba mėginti Mitilėnę pasiekti pėsčiomis.  Daugybė žmonių su mažais vaikais, norintys tęsti savo kelionę, yra priversti eiti daugiau nei 70 kilometrų kalnuotu keliu per keturiasdešimties laipsnių alinantį karštį.

Negaudami jokios finansinės pagalbos iš Graikijos vyriausybės, vietiniai gyventojai su grupe savanorių patys organizuoja pabėgėlių apgyvendinimą, maitinimą ir jų pervežimą iš atvykimo vietos iki Mitilėnės. Labiausiai nuostabą kėlė poilsiautojų geranoriškumas – daugybė turistų, aukodami savo poilsį, pirko, gamino ir nuolatos dalino maistą prieglobsčio prašytojams. Tačiau profesionalios pagalbos trūkumas yra labai stipriai jaučiamas.

Krizės poveikis salai

Paklausti apie vis didėjančius pabėgėlių ir migrantų srautus, vietiniai gyventojai prisipažindavo nuogąstaujantys dėl to, kad kitais metais gali smarkiai sumažėti atvykstančių poilsiautojų, ir piktindavosi dėl pabėgėlių teršiamos aplinkos – dėl šiukšliadėžių stokos salos pakelės nusėtos plastikiniais buteliukais ir kitomis šiukšlėmis.

Bet man, kaip ir vietiniams salos gyventojams, krito į akis tai, jog pabėgėlių sukelta krizė davė ir teigiamų rezultatų salos gyvenimui – smarkiai suaktyvėjo vietinis verslas. Nedidelės užkandinės šalia vietų, kur atvykstantieji žmonės laukia registracijos ar autobusų į salos sostinę, ir maisto parduotuvių verslas tiesiog klesti. Poilsiaujantys žmonės dideliais kiekiais perka maisto produktus ir vandenį atvykėliams. Ir patys pabėgėliai neretai atsiveža nemažai santaupų, kurias leidžia vietinėse kavinėse ar parduotuvėse. Džiaugiasi verslo sėkme ir autobusų firmos, pervežančios pabėgėlius, – vieno autobuso nuoma kainuoja 300 eurų, o, didėjant atvykėlių skaičiui, tokių autobusų kasdien prireikia daugiau nei dešimties.

Pabėgėlių istorijos

Mano pagrindinis kelionės tikslas buvo nors truputį prisidėti prie pagalbos pabėgėliams ir daugiau sužinoti apie pačių prieglobsčio prašytojų atvykimo priežastis bei ateities lūkesčius. Nors pabėgėlių istorijos – labai  graudžios, tačiau jas visas sieja noras išgyventi ir pabėgti nuo pavojaus jų šalyse. Nepaisant sunkių gyvenimo sąlygų, pasikalbėti sutikę žmonės buvo itin mandagūs ir atviri. Bashiras ir Falaknaz mane pasikvietė į savo palapinę ir primygtinai siūlė pasivaišinti jiems savanorių išdalintais pietumis – vienu sumuštiniu su sūriu ir obuoliu. Ši jauna pora su savo šeima keliavo daugiau nei mėnesį, kad pasiektų Graikiją. Per sunkią kelionę ši šeima neteko kelių pagyvenusių giminaičių. Afganistaną jie buvo priversti palikti po Talibano suaktyvėjimo Herat regione – jų mieste Talibanas nuolatos rengia išpuolius prieš mergaites, lankančias mokyklą, ir neretai grobia berniukus, norėdamas papildyti savo gretas. Šeima tapo itin pažeidžiamu Talibano taikiniu, nes Falaknaz giminėje yra mokytojų. Pora ir jų giminaičiai nori tik saugaus gyvenimo ir darbo Europoje. Jie pabrėžė, kad jiems labai svarbu integruotis Europoje, rasti kelius į jos kultūrą ir gyvenimo būdą, nes tai, anot jų, yra vienintelė galimybė užtikrinti savo ir vaikų ateitį senajame žemyne.

45 metų biologijos mokytoja Yusra  gimtąjį Hamah miestą paliko dėl savo vienturtės dukters ateities. Mergaitė, demonstruodama savo lankstumą, prasitarė, kad jos svajonė –  tapti gimnaste. Yusra pasakojo, jog saugumas nebuvo vienintelė problema Sirijoje – dėl karo daugelis maisto produktų tapo neįperkami, todėl išgyventi Sirijoje tiesiog nebeįmanoma. Pardavusi visą turtą, moteris tikisi pradėti naują gyvenimą Europoje ir vėl dirbti mylimą mokytojos darbą.

O štai Mehmetas, 27 metų ekonomikos studentas, atvyko iš vieno pavojingiausių Sirijos miestų –Alepo. Po to, kai sprogmuo sužalojo Mehmetui koją, jo tėvai nebegalėjo leisti savo sūnui pasilikti Sirijoje. Vaikino ateitį gimtinėje pasiglemžė karas. Jis prisipažino, jog vienintelis jo noras – baigti studijas, kurias nutraukė karas Sirijoje, ir susirasti darbą. Jam visai nesvarbu, kurioje Europos šalyje gauti prieglobstį, svarbiausia – saugiai gyventi.

Bendraudama su sire  Sawsan, sužinojau, kad mergina keliauja pas savo šeimą, kuri jau įsikūrė Danijoje. Čia ji planuoja baigti mokyklą, kurią teko palikti  dėl karo veiksmų tarp kurdų ir Al-Nursa.

Paklausti, ar norėtų sugrįžti į tėvynę, jeigu ten būtų saugu, beveik visi mano pašnekovai net nedvejodami atsakydavo: „Žinoma!" 

Migracijos verslas

Iš tikrųjų – ne visi į salą atvykstantys žmonės yra pabėgėliai. Dalis atvykėlių priklauso ekonominių migrantų kategorijai, savo šalį palikę, ieškodami geresnio ir sotesnio gyvenimo. Paplūdimio ruože, kur kiekvieną dieną atplaukia dešimtys guminių valčių iš Turkijos, buvo rasta keletas suplėšytų Irano piliečių pasų, bylojančių, jog šia migracijos krize naudojasi ir saugiomis laikomų šalių piliečiai, norintys gyventi Europoje.  

Per pastaruosius mėnesius puikiai išvystyti pabėgėlių ir migrantų gabenimo jūra keliai bei aplaidžiai kontroliuojama Turkijos jūros siena, esanti šalia Graikijos salų, sukuria puikias galimybės norintiems patekti į Europą. Negana to, žmonių gabenimas į Europą yra itin pelningas verslas – migrantų ir pabėgėlių pervežimas iš Turkijos iki Graikijos salų vidutiniškai kainuoja 1000 JAV dolerių sirams ir afganistaniečiams, tačiau, anot kai kurių pabėgėlių, kitų tautybių žmonės moka bent keturis kartus daugiau.

Kas toliau?

Salą šį kartą palikau, lydima prieštaringų jausmų. Viena vertus, sunku matyti išsekusius žmones su mažais vaikais, pardavusius visą savo turtą ir palikusius namus dėl saugaus gyvenimo ir vaikų ateities. Todėl esu tikra, kad pabėgėliams būtina ne tik moralinė, bet ir teisinė Europos šalių pagalba. Kita vertus, būtina kuo greičiau atskirti karo pabėgėlius nuo ekonominių migrantų.     

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...