captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Kam reikia humanitarinių mokslų?

Lietuvoje ir kitur Europoje įprasta mokslus dalyti į dvi grupes. Vieną grupę sudaro tikslieji, griežtieji, dar vadinami ir gamtos mokslais. Jų ramstis yra matematika, kuri, be to, turi ir savarankišką vertę. Antrąją grupę sudaro humanitariniai mokslai, prie kurių natūraliai šliejasi socialiniai, nes žmogus – ne tik individualus pasaulis, bet ir bendruomeninė būtybė. 
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Tuo tarpu Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), amerikiečių kultūros spaudoje – konkrečiai savaitraštyje „New Republic“, iš kurio persikėlė ir į vokiškąją svetainę Perlentaucher“ – įsiplieskė ginčas dėl vadinamųjų „laisvųjų menų“, kitaip sakant, humanitarinių mokslų vietos ir reikšmės bendrajame mokslų peizaže. Taigi ginčas toks – šita „humanistika“: privalo ji paklūsti, netgi nusilenkti griežtiesiems mokslams ar neprivalo?

Tai, kad griežtieji mokslai turi būti dominuojantis pavyzdys humanitariniams, įsakmiai teigia eksperimentinis psichologas, kognityvinių procesų mokslininkas ir lingvistas Stevenas Pinkeris. Jis pats – nevisai tiksliųjų ar gamtos mokslų atstovas, bet dirba kažkur tarp tiksliųjų ir humanitarinių mokslų, nors atkakliai gina būtent tiksliųjų mokslų pirmenybę.

Tačiau S. Pinkeriui šiuo atžvilgiu smarkiai prieštarauja rašytojas, kritikas,  publicistas Leonas Wieseltieras, savaitraščio „New Republic“ literatūros skyriaus redaktorius. Anot jo, „tai, kokią vietą pažinime, visuomenėje ir gyvenime turi užimti tikslieji mokslai, yra ne mokslinis klausimas. Tikslieji mokslai nesuteikia jokios teisės atsakyti į jų sričiai nepriklausantį klausimą“, – teigia L. Wieseltieras ir tęsia:

„Ne tiksliesiems mokslams spręsti, ar šių mokslų reikia moralei, dorovei, politikai ar menui. Tai filosofijos rūpestis, o tikslieji mokslai tai dar nėra filosofija, net jeigu filosofija nuo pat savo ištakų ir buvo tiksliesiems gamtos mokslams prieinama“.

Ne tik prieinama, – pridursime nuo savęs, – o filosofija tiesiog kartu su jais užgimė ir išaugo iš bendro senųjų graikų susidomėjimo žmogumi ir gamta, tik vėliau išsiskyrė ir nuėjo savais keliais.

Todėl tęsdamas savo mintį L. Wieseltieras pagrįstai sako, kad „tikslieji mokslai taip pat neturi teisės praplėsti savo kategorijas ir metodus toliau, negu siekia jų pačių ribos, nors mokslų ribos, žinoma, yra diskusijų objektas“.

Jis taip pat teisingai nurodo, kad fizikai ir biologai, taip pat ir ekonomistai (kurie intensyviai naudojasi matematika, todėl beveik priskirtini prie tiksliųjų mokslininkų) dažnai „svarsto gyvenimo prasmės ir gyvenimo tikslų, taigi filosofijos klausimus, kitaip sakant, svarsto tai, ką anksčiau vadindavome pamatiniais, galutiniais, esminiais ar tiesiog amžinaisiais klausimais“.

Tačiau kai fizikai, biologai, ekonomistai tokius klausimus aptarinėja, tai, ar jų pasisakymais verta patikėti, visai nepriklauso nuo jų darbų fizikoje ar biologijoje ar ekonomikoje vertės – net jeigu pastaroji būtų labai didelė.

Taip, didžiųjų idėjų apie gyvenimą išvedimas iš tiksliųjų mokslų procedūrų bei rezultatų yra labai dažnas reiškinys, – sako L. Wieseltieras, – tačiau jis nėra pateisinamas, ir jo negalima pagrįsti iš mokslo kylančiais argumentais.

„Aišku, mokslas ateina su savo pasaulėžiūra, tačiau lieka klausimas, ar to užtenka visai žmogaus pasaulėžiūrai. Tam, kad turėtume pasaulėžiūrą, sakė kartą Robertas Musilis, turime apžvelgti pasaulį – taigi, visą pasaulį, tačiau mokslinis požiūris tikrai ne toks visa apimantis, kaip kai kurie jo gynėjai teigia“, – rašo L. Wieseltieras ir priduria, jog jis nenori neigti tiksliųjų mokslų integralumo, teisėtumo, būtinumo ar net gražumo.

„Mokslai yra nuolatinė pasigerėjimo, pagarbos ir tobulėjimo versmė. Joks sveiko proto humanitaras to neneigtų. Tačiau pastaruoju metu to negana kai kuriems mokslininkams ir mokslo propagandininkams, teigiantiems, jog mokslai yra visiškai pakankama prieiga gamtos visatai ir žmogaus visatai suprasti. Šitie mokslo gynėjai net skundžiasi, jog mokslai esą iš dviejų pusių atakuojami. Viena pusė – tai fundamentalistinė krikščionybės atmaina, kuri iš tiesų neigia kai kuriuos patvirtintus mokslo atradimus ir apskritai labiau vertina subjektyvius asmeniško susižavėjimo laimėjimus negu objektyvius mokslinio metodo pasiekimus. Čia vis dėlto reikia stotis mokslininkų pusėje“, – sutinka L. Wieseltieras, bet priduria, kad religinio fundamentalizmo klaidų svarbu nelaikyti pačios religijos klaidomis.

Per didelis skaičius mokslininkų ir triukšmingų naujųjų ateistų nepagrįstai įsitikinę, kad jie gali sugriauti religiją cituodami jos patrakėliškas apraiškas. Juk tiesa ta, kad tik maža bet kokios raštu paremtos religijos tikinčiųjų dalis savo Šventraštį skaito visiškai pažodžiui. Kai jie skaito, jie, kaip ir netikintieji, interpretuoja.

Kai Biblija teigia, jog pasaulis buvo sukurtas per septynias dienas, tai mums iš karto kelia klausimą, o ką čia reiškia diena. Ir kai Biblija skelbia, jog Dievas turi ranką ir nosį, kyla klausimas, ką čia reiškia ranka ir nosis.

Kadangi visata yra 13,8 milijardų metų senumo, diena negali reikšti 24 valandų, bent jau ne intelektualiai rimtam tikinčiajam, o jei Dievas egzistuoja, – o tai jau yra filosofijai, ne gamtos mokslui priklausantis klausimas, – tai ji, filosofija, ir sprendžia, ar protinga Dievui priskirti ranką ir nosį.

Interpretacija ateina tada, kai pažodinė reikšmė kertasi su tuo, kas žinoma iš kitų pažinimo šaltinių. O senieji rabinai ragino priimti tiesą iš visų, kurie ją, tą tiesą, sako. Religingi žmonės, ar bent daugelis iš jų, nėra idiotai. Jie visada naudojasi keliais pažinimo šaltiniais.

„Jie žino, kad egzistuoja filosofiniai argumentai ir vaizdinga kalba. Viduramžių ir moderniųjų laikų religinis mąstymas dažnai kliovėsi savo laikų mokslu. Racionalistinės srovės tekėjo šalia antiracionalistinių ir kartais tapdavo teologine norma. Kas gi liktų iš žydų ir krikščionių ir musulmonų teologijos, – klausia L. Wieseltieras, – be Aristotelio?

Pajutus disonansą, tas disonansas buvo sąžiningai ištiriamas. Todėl gamtos mokslus, – taip, juos reikia ginti nuo nesąmonių, – nors ne kiekvienas konfliktas su mokslais ar su moksline pasaulėžiūra kyla iš nesąmonių.

Alternatyva obskurantizmui, tamsumui nėra požiūris, kad mokslai – tai viskas, kad be tiksliųjų mokslų nieko daugiau nėra. Humanitarai kaip tik ir teigia, jog pasaulyje yra daugiau dalykų, nei tikslieji mokslai gali atskleisti.

Visa bėda, jog kaip tik šito dalyko kai kurie scientistai (tai tokie, kurie teigia, jog šalia mokslo jokių kitų rimtų pažinimo šaltinių negali būti) nenori pripažinti. Jiems neužtenka to, kad humanitarai pripažįsta ir gerbia tiksliuosius mokslus, jie reikalauja ir to, kad humanitarai tiksliesiems mokslams pasiduotų ir būtų jų valdomi.

Idėja, kad humanitariniai mokslai yra autonomiški, mintis, kad mąstymas, patirtis ir menas peržengia tiksliesiems mokslams būdingo supratimo ribas, jiems, scientistams, kelia didžiulį nerimą, jie jaučiasi apsupti, įspeisti, todėl reaguoja gynybiškai ir agresyviai. Kaip sakydavo apie sovietinius komunistus – jie plečiasi, nes jaučiasi iš visų pusių apgulti“.

Tada Leonas Wiseltieras sukritikuoja Steveno Pinkerio bandymą ne tik įglausti humanitarinius tyrimus į gamtamokslinius, bet ir humanistiką padaryti nuo jų priklausomą, ją paversti tiksliųjų mokslų tarnaite. Anot S. Pinkerio, „tiksliųjų mokslų atradimai implikuoja, jog visų tradicinių religijų ir kultūrų tikėjimo sistemos yra iš faktų pusės žiūrint klaidingos“.

Taip, sutinka L. Wieseltieras, jos tokios gal ir buvo, tačiau dauguma jų evoliucionavo dėl intelektualiai atsakingos jų egzegezės, atsižvelgiančios į mokslo pažangą. Ir dauguma jų – ne pirmiausia faktų, bet vertybių tradicijos, o faktų santykis su vertybėmis tose tradicijose yra pakankamai sudėtingas, kad kartais vertybės išlieka ilgiau už faktus. Taip ir įvyko Aischilo ir Platono, Ovidijaus ir Dantės, Montenio ir Šekspyro atvejais.

„Ar senojo meno grožį ištrina jį įkvėpusių kosmologinių idėjų klaidingumas? Už tokį grožį aš tą klaidingumą tiesiog sveikinčiau“, – sušunka L. Wieseltieras.

Faktinis pasenimas tai dar nėra filosofinis, moralinis, kultūrinis ar dvasinis pasenimas.

„Tačiau Pinkerio straipsnio tikslas, – tęsia Wieseltieras, – vis dėlto nėra pirmiausia pasmerkti religiją, bet pirmiausia išgirti scientizmą. O kas tai yra? Scientizmas, pagal Pinkerį, yra bandymas visam intelektiniam gyvenimui įteigti du idealus, kurie, Pinkerio nuomone, yra tiksliųjų mokslų požymiai. Vienas jų – mintis, kad pasaulis yra inteligibilus, vadinasi, kad jį galima suprasti ir išaiškinti. O antras požymis – tai idėja, kad pasiekti kokio nors dalyko pažinimą yra sunku.“

„Tačiau suprantamumas ir sudėtingumas – argi tai tik tiksliųjų mokslų požymiai? Šitaip teigti – arba nemokšiška, arba tendencinga“, – sako L. Wieseltieras.

Juk jau filosofas Platonas tikėjo, kad pasaulis suprantamas, taip pat ir rašytojas Dante, žydų filosofas Maimonidas, krikščionių Tomas Akvinietis, arabų Al-Farabi, taip pat ir tapytojas Pusenas, kompozitorius Bachas, rašytojai Goethe, Džeinė Austen, Levas Tostojus ir Marcelis Proustas.

Jie visi, kaip ir scientistas Pinkeris, teigė pasaulio skaidrumą, jo prieinamumą žmogaus protui. Jie visi siekė, kaip ir Pinkeris, „suprasti pasaulį, kad nereikėtų per dažnai sakyti, jog yra kaip yra, ir nieko čia daugiau nepaaiškinsi, arba kad tai magija, arba kad taip yra dėl to, jog aš sakau, kad taip yra.

Tačiau suprantamumas, kurio visi siekia, netolygus gamtamoksliniam suprantamumui. Ir visas pažinimas netolygus vien tiksliųjų mokslų pažinimui. Vien dėl to, kad filosofai nagrinėja kai kuriuos iš tų pačių dalykų, kaip ir tikslieji mokslininkai, dar nereiškia, kad visa, ką jie sugalvoja, galima priskirti tiksliesiems mokslams.

Ne, filosofai, menininkai ir kiti humanitarai tuos pačius dalykus, kuriuos tyrinėja griežtieji mokslai, tiria savais metodais ir savais požiūriais. Ir ne visi metodai bei požiūriai, atskleidžiantys pasaulį, yra gamtamoksliniai.

„Pinkerio straipsnis, – sako Wieseltieras, – prasideda absurdišku, tačiau labai daug ką pasakančiu tvirtinimu, jog Spinoza, Locke‘as, Hume‘as, Rousseau, Kantas ir Adamas Smithas buvo gamtos mokslininkai. Taip, yra tokia bendra tiesa, jog kažkada kiekvienas save gerbiantis intelektualas turėjo būti moksluose raštingas ar net duoti kad ir kuklų indėlį į gamtinio pasaulio supratimą.“

Taip pat tiesa, jog, pvz., Imanuelis Kantas savo jaunystėje padarė astronomijos atradimų. Tačiau didieji jo indėliai į tai, kaip suprantame žmogaus protą, taip pat ir etiką, estetiką, jie visi iš filosofijos srities, ir filosofija tikrai nėra, ir Kantui nebuvo, gamtos mokslas ar vienas iš tiksliųjų mokslų apskritai, – rašo Leonas Wieseltieras kultūros ir politikos savaitraštyje „New Republic.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...